Asociacija „Perkūnkalnis“

Asociacija „Perkūnkalnis“ – tai unikali žmonių širdžių bendruomenė. Ji vienija šešių mažų Alytaus rajono kaimų: Bogušiškių, Pavartėnų, Novoplentos, Pocelonių, Mieliūnų, Viečiūnų gyventojus ir iš šio krašto kilusius žmones.

Vienintelis šio krašto kultūros ir žmonių susibūrimo židinys visais laikais buvo senoji Pocelonių mokykla, statyta beveik prieš 100 metų. Aplink šitą kultūros židinį nuo pat jo atsiradimo visų mažų kaimų žmonės būrėsi, labai jį mylėjo ir tebemyli. Nors mokykla dėl mažo ją lankiusių mokinių skaičiaus buvo uždaryta 2004 m. bet žmonės, buvę mokiniai, jos neapleido, nepamiršo.

Mokykla tapo bendruomenės namais, kuriuos žmonės prižiūri, renkasi per gražiausias šventes ir švenčia taip, kad toli būna girdėti. Stipriausią garsą skleidžia žmonių nuoširdumas ir tikrumas, jų širdžių šiluma.

Kad ta ypatinga šito mažo krašto šiluma neišnyktų, kad ji išliktų kaip relikvija ateities kartoms, asociacija savo jėgomis parengė ir išleido knygą „Mažoji Pocelonių šventovė. Mokykla“.
Be archyvinių duomenų į knygą surašyta daug žmonių pasakojimų, atsiminimų apie mokyklą, jos atsiradimo istoriją. Su kiekvienu išeinančiu žmogumi tų pasakojimų, prisiminimų belieka vis mažiau, o užrašyti jie išliks ilgam kaip gyvi liudijimai ir pagarba istorijai.

Norėdama išsaugoti nedidelio savo krašto kultūrinį palikimą, asociacija yra surinkusi ir išleidusi savo krašto dainų rinkinį „Perkūnkalnio dainos“. Į rinkinį sudėti buvusios Pocelonių mokyklos mokinių užrašytos dainos, kurias dainuodavo senieji šių kaimų gyventojai ir kurios čia dainuojamos iki šiol! Bendruomenės dainininkai turi storiausius sąsiuvinius dainų tekstų, daug tekstų buvo užrašę Pocelonių mokyklos mokiniai – žmonės aplankus su ranka rašytais tekstais buvo išsaugoję, laikė savo namuose. Nusprendus išleisti krašto dainų rinkinį, jį sudarinėjo visi dainingieji bendruomenės nariai.

„Perkūnkalnio dainos“ tapo savotiška šių laikų bendruomenės maldaknyge – ja nešini žmonės renkasi į renginius, atsivertę vieni prisimena, kiti iš naujo mokosi žodžius ir dainuoja senąsias dainas, kurios skamba visų bendruomenės švenčių metu.

Didžiausia, tradicinė bendruomenės šventė Vasario 16-osios minėjimas. Ją švenčiant nuo Pocelonių mokyklos įkūrėjo mokytojo Petro Čiočio sodinto ąžuolo, kurį vietiniai vadina Vilniaus medžiu, iki savanorių statyto Pocelonių kryžiaus eina Trispalvėmis nešinų žmonių eisena ir važiuoja arkliu kinkytas vežimas, kuriame susėdę bendruomenės ansamblio atlikėjai visą kelią dainuoja patriotines dainas, o atėjus prie kryžiaus giedamas Lietuvos himnas. Kai vienais metais nepavyko rasti kinkinio, eisenoje per kaimą važiavo keturračiai – vienas jų vežė vyriausią amžiumi bendruomenės narę. Antroji šventės dalis – koncertai, viktorinos, diskusijos vyksta bendruomenės namuose.