Šilavoto Davatkyno bendruomenės vadovė: visų pirma, jaučiame atsakomybę už savo gimtąjį kraštą

Šilavoto Davatkyno bendruomenės veiklos pradžia laikomi 2000-ieji, kuomet aktyvūs šilavotiškiai nusprendė susiburti ir išsaugoti bei aktualizuoti Šilavote daugiau nei šimtmetį veikusį neformalų moterų vienuolyną. Siekiant įprasminti savo krašto istoriją, bendruomenės pastangomis buvo įkurti net du muziejai, o dėl išskirtinio istorinio paveldo, prasmingų renginių, susitikimų Šilavoto kaimas ilgainiui tapo vienu įdomiausių Prienų rajono kultūros ir istorijos turizmo traukos centrų.
Su asociacijos Šilavoto Davatkyno bendruomenės vadove Viktorija Bielevičiene kalbėjomės apie unikalų Šilavoto krašto paveldą, bendruomenės vykdomas veiklas ir prasmingais darbais virstančias bendraminčių idėjas.
Istorinis krašto palikimas
Šilavotas – kaimas Prienų rajone šalia Jiesios upės, nuo Prienų nutolęs 13 km. Daugiau nei šimtmetį šiose apylinkėse veikė neformalus moterų vienuolynas, kuriame gyveno pamaldžios moterys, vietinių vadinamos davatkėlėmis. Didžioji dalis, neturėdamos materialinių galimybių stoti į vienuolyną, apsigyveno šiose apylinkėse ir tapo svarbia vietos bendruomenės dalimi. Jos rūpinosi kaimo žmonių dvasiniu ugdymu, mokė rašto, amatų, suteikdavo prieglobstį likimo nuskriaustiesiems.
„Iki pat 2000 metų šioje vietoje gyveno davatkėlės, mirus paskutinei – namelius paveldėjo giminaičiai. Ir netrukus, ieškodamas naujų tapybos motyvų, šią vietą atrado dailininkas, ekspresionistas Alfonsas Vilpišauskas. Jis Šilavoto Davatkyne kūrė keletą metų, čia gyvendavo įvairiais metų laikas. Būdamas atviras, menininkas ir šios vietos paveldėtojai susibičiuliavo su vietine bendruomene. Tuo metu jau buvo keliamas klausimas, kaip išsaugoti šią davatkėlių pradėtą kurti erdvę, jos istoriją. A. Vilpišausko iniciatyva sumanyta į šią vietą pakviesti meno atstovus – tapytojus, fotografus, skulptorius. Taip organizuojant meno renginius, Šilavoto Davatkyne susibūrė šiai vietai ir Šilavotui prijaučiančių žmonių grupė, kuri Davatkyną atvėrė kaip kultūros židinį“, – dalinosi V. Bielevičienė.
Pasak pašnekovės, vos tik įkūrus bendruomenę, vienu svarbiausių jos tikslų tapo identiteto stiprinimas, paveldo išsaugojimas, gražesnės gimtojo krašto aplinkos kūrimas.
„Šiandieniniame globaliame pasaulyje vis labiau svarbus tampa identiteto išlaikymas, tapatybės suvokimas. Siekiame išsaugoti davatkėlių atminimą, skleisti jų gyvenimo principus, perteikti gamtos, miško svarbą. Dėl šios priežasties 2004 m. įkurtas Šilavoto Davatkyno muziejus, kuris po trejų metų tapo oficialus ir dabar veikia kaip Prienų krašto muziejaus padalinys. Šilavote ir aplink Šilavoto Davatkyną auga pirmojo parapijos klebono kunigo Antano Radušio sodintas pušynas, mūsų – vietinių vadinamas Trakeliu. Iki Šilavotui tampant gyvenviete, jis buvo apsuptas pustomų žemyninių kopų, kai kur augo pavienės pušys, eglės. 1905 m. kun. A. Radušis iš Vokietijos užsakė paprastųjų pušų, veimutinių pušų, maumedžių sodinukų ir sutelkęs vietinius tas žemynines kopas apsodino medeliais, smėlio pustymas baigėsi. Šis miškas, kuris yra gan mažas, tapo vietinių žmonių identiteto dalimi, tarsi legenda, pasakojama apie jauno kunigo suvienytus mūsų protėvius tokiam svarbiam darbui“, – sakė V. Bielevičienė.
Pasak pašnekovės, siekiant išsaugoti ir įprasminti savo krašto istoriją, 2019-aisiais iniciatyvios bendruomenės pastangomis buvo įkurtas ir antras – Laisvės kovų muziejus.
„Jame yra išlikę 1944–1953 m. sovietinių saugumo struktūrų kankintų ir kalintų Lietuvos partizanų, jų giminaičių, ryšininkų rėmėjų, tremtinių įrašai, padaryti buvusios kalinimo kameros sienose bei lubose. Nuostabu, kad šie įrašai, jei neklystu, pastebėti tik 2017 m. Tai, kad jie išliko, yra nepaprastai svarbu ir unikalu, nes visoje Lietuvoje tokių vietų, kur galima pamatyti tokius įrašus, susijusius su partizaniniu laikotarpiu, išliko labai mažai. Tai dar vienas pavyzdys, kaip Šilavoto Davatkyno bendruomenė sprendžia paveldo išsaugojimo problemą“, – sakė V. Bielevičienė.
Stengiantis, kad Šilavotas taptų visaverte vieta gyventojams ir atvykstantiems svečiams, aktyvi bendruomenė nusprendė imtis ir laisvalaikio parko įkūrimo darbų – savo pastangomis bei gerų žmonių valia surinko lėšas ir įsigijo beveik vieno hektaro sklypą Šilavoto centre šalia mokyklos.
„Iki šios mūsų iniciatyvos Šilavote tokios vietos nebuvo. Dabar yra treniruoklių, vaikų žaidimo aikštelė, skulptūrų skveras, formuojama renginių erdvė, augalų gojeliai, sutvarkyta beržų alėja. Parkas tapo renginių, vietos žmonių susibūrimų, šeimų su mažais vaikais susitikimų vieta. Apibendrinant galima būtų sakyti, jog Šilavoto Davatkyno bendruomenė apima kultūros paveldo išsaugojimo, vietos bendruomenės stiprinimo, religinio paveldo puoselėjimo, ekologijos, turizmo skatinimo veiklas“, – sakė bendruomenės vadovė V. Bielevičienė.
Platus veiklų spektras
Devyniolika Šilavoto Davatkyno plenerų, daugybė tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ renginių, Gimtosios žemės Jorio apdovanojimų šventė, knygų pristatymai, koncertai, spektakliai ir kiti renginiai – tai tik dalis veiklų, kuriomis gali didžiuotis aktyvūs Šilavoto bendruomenės nariai.
„Visa tai darome, nes jaučiame atsakomybę už savo gimtąjį kraštą. Mums svarbu, kad Šilavoto paveldas – istorija, tradicijos, dvasinis plikimas – būtų išsaugotas ir perteiktas ateities kartoms. Kad ir mano pačios „vertybinis kompasas“ rodytų tinkamai. Kitas labai svarbus aspektas – vietos žmonių įsitraukimas į gyvenamosios vietos visapusišką vystymąsi. Čia turiu mintyje, kad tik įsitraukę žmonės į įvairias veiklas, skirtas vietos kūrimui, kurios kyla iš jų pačių, gali užtikrinti jų tęstinumą. Kiek pastebiu, mūsų maža bendruomenė tai puikiai daro, man tai labai svarbu. Na ir kitas labai svarbus momentas – turizmo ir regiono populiarinimas. Šilavotas yra unikali erdvė – jo istorija mums yra žinoma nuo pirmųjų mūsų eros amžių“, – sakė V. Bielevičienė.
Pašnekovės teigimu, bendri renginiai, projektai ir susibūrimai bendruomenės nariams yra puiki proga ne tik prasmingai praleisti laiką, bet ir sustiprinti socialinius ryšius, kurie ypač svarbūs mažame miestelyje gyvenantiems žmonėms.
„Šilavote prieš dvejus metus dėl nepakankamo vaikų skaičiaus buvo uždaryta mokykla. Todėl nusprendėme organizuoti edukacinius projektus, kūrybines dirbtuves, skirtas mokyklinio ir jaunesnio amžiaus vaikams. Matome, jog tokios veiklos yra reikalingos. Kitas aspektas, kodėl įvairiapusė veikla svarbi vietiniams žmonėms, yra tai, kad Šilavotas yra turistinė vietovė, vietiniams žmonėms tai kelia pasididžiavimą savo kraštu“, – dalinosi V. Bielevičienė.
Džiugina drąsiai įgyvendinamos idėjos
Pašnekovė atvira – tęsti pradėtas veiklas motyvuoja realiais darbais virstančios bendruomenės narių idėjos, jaučiamas gyventojų susitelkimas, galimybė laisvai reikšti savo mintis ir pasiūlymus.
„Man, kaip bendruomenės vadovei, džiugu, kai mūsų veiklose aktyviai dalyvauja vietos gyventojai, kai įgyvendinami sėkmingi projektai. Smagu, kai žmonės bendruomenės veikloje gali jaustis laisvai, realizuoti savo idėjas. Jei kalbant apie rezultatus, išskirčiau tuos, kurie pasiekti per 25 metus: bendruomenės pastangomis įkurti du muziejai, pėsčiųjų takas „Davatkėlių takelis“, pastatyti stendai prie archeologijos objektų, įkurtas parkas. Tai yra bendruomenės, pradedant mano tėvais Konstantinu ir Danguole, veiklos rezultatas“, – džiaugėsi V. Bielevičienė.
Aplinkinius bei atvykstančius svečius Šilavote džiugina ir daugiau nei šimtmetį gyvavusio neoficialaus vienuolyno erdvėje kasmet vykstantys meno projektai – Šilavoto Davatkyno plenerai, kviečiantys įvairių sričių menininkus tęsti tapytojo Alfonso Vilpišausko pradėtą kūrybos tradiciją Šilavoto kaime.
„Pirmųjų Šilavoto Davatkyno plenerų metu, tai buvo apie 2004 m., vietiniai žmonės labai stebėjosi tapybos klasikų ekspresionistine, abstrakčia tapyba, juos domino tiršti ir masyvūs aliejinių dažų potėpiai. Suprantama, paveikslai, eksponuojami kaime, viduryje miško, lauke ant medinių namelių sienų, vietiniam žmogui, Davatkyną pažįstančiam kaip vienuolyną, atrodė tikrai keistai. Tačiau po keleto metų buvo smagu matyti pokytį – tie patys vietiniai, kurie stebėjosi tokiais paveikslais, patys savo svečiams vedė „ekskursijas“ po plenero dalyvių ekspoziciją. Tai rodo, kad žmonės priėmė meno plenerus, suvokė juos Šilavoto dalimi. Šiais metais švęsime Šilavoto Davatkyno plenerų dvidešimtmetį, birželio mėnesį vyks plenero veiklos bei meno kūrinių paroda“, – sakė bendruomenės vadovė V. Bielevičienė.
Iniciatyva „Šilavoto Davatkyno bendruomenė“ sulaukė įvertinimo „Lietuvos galios“ apdovanojimuose ir tapo vienu iš laureatų „Stiprios Lietuvos“ kategorijoje.