„Sidabrinė linija“ – gydančių pokalbių galia

„Aš tiesiog laukiu pirmadienio. Man pirmadienis yra savotiška šventė, nes skambins „Sidabrinė linija“, – sako 81 metų Genovaitė iš Širvintų, viena iš daugelio nuolatinių „Sidabrinės linijos“ pašnekovių.

„Sidabrinė linija“ – nemokama bendravimo telefonu ir pagalbos linija vienišiems, atskirtį ir izoliaciją išgyvenantiems vyresnio amžiaus žmonėms, padedanti ne tik susirasti draugą reguliariems pokalbiams, bet ir gauti emocinę bei psichologinę pagalbą, rasti atsakymus į rūpimus klausimus. Septintus veiklos metus skaičiuojanti „Sidabrinė linija“ jungia net 5500 vyresnio amžiaus žmonių, o jų reguliarūs draugystės pokalbiai su savanoriais praėjusiais 2022 metais truko daugiau nei 14 tūkst. valandų.

 

Su „Sidabrinės linijos“ įkūrėjais Mariumi ir Kristina Čiuželiais kalbėjomės apie iniciatyvos pradžią, gyvenimą keičiančius pokalbius, savanorių paieškas ir tolesnius ateities planus.

Papasakokite trumpai, kaip kilo mintis įkurti „Sidabrinę liniją“?

 

Marius: Tiek aš, tiek Kristina į socialinę sritį atėjome iš visai kitų laukų. Iki įkuriant M. Čiuželio labdaros ir paramos fondą pagrindinis mano darbas buvo susijęs su investavimu, klientų konsultavimu, o Kristina sukosi turizmo srityje. Buvome patenkinti, įsitraukę į savo veiklas, bet kažkur viduje abiem pradėjo kirbėti klausimas, o kokia viso to prasmė, ką iš tiesų norime nuveikti gyvenime, kas mums patiems svarbu.

 

Kristina: Ši mintis nedavė ramybės ir ją dar labiau pastiprino pats gyvenimas – 2010 m. susilaukėme dukters, ji pasaulį išvydo per anksti, svėrė vos kilogramą. Tuomet Santaros klinikose praleidome tris mėnesius. Už išgelbėtą vaiko gyvybę norėjome atsidėkoti ne tik gėlėmis, bet ir padaryti ką nors gero, svarbaus ligoninei, todėl po penkerių metų grįžome su klausimu, ko jiems labiausiai reikia, ko trūksta, kad jie dar veiksmingiau galėtų atlikti savo darbą. Taip pradėjome pirmuosius labdaringus projektus: rinkome pinigus medicininei įrangai, kuri buvo reikalinga padėti per anksti gimusiems vaikams ir tokioms šeimoms kaip mes. Nuo šių projektų prasidėjo mūsų fondo veikla.

 

Visgi po kurio laiko supratome, kad Lietuvoje tikrai turime nemažai organizacijų, kurios telkia pagalbą vaikams. Kad ir kaip keistai socialinėje srityje tai skambėtų, tarp jų netgi vyksta gan stipri konkurencija. Todėl norėjome surasti sritį, kur pagalbos rankų trūksta, kur jų reikia labiausiai. Taip mūsų kasdienybėje atsirado senatvės tema. Mes esame sparčiai senstanti visuomenė, pensinio amžiaus žmonių Lietuvoje šiuo metu yra apie 30 procentų. Jiems neužtenka patenkinti tik būtiniausius fizinius poreikius. Tai, žinoma, labai svarbu, bet kokybiškam gyvenimui socialiniai kontaktai, gera emocinė savijauta yra tiesiog būtini.

 

Be to, prie šios srities pasirinkimo prisidėjo ir asmeninė mano patirtis. Augdama turėjau labai gražų ir šiltą santykį su savo seneliu, todėl „Sidabrinė linija“ kartu yra ir mano senelio bei mūsų draugystės pratęsimas.

Su kokiais iššūkiais susiduriate vykdydami iniciatyvą?

 

Marius: Visų pirma, iššūkiai susiję su pačia senatvės sritimi. Visuomenėje senatvė nėra labai populiari tema, ji palikta paraštėse. Tą rodo ir kasmetinės didžiosios paramos rinkimo akcijos, kurios dažniausiai būna skirtos pagalbai vaikams, ir gyventojų skiriama parama: pagal gyventojų deklaruojamą 1,2 proc. GPM paramą aukščiausiose pozicijose dažniau pamatysite vaikams padedančias organizacijas, paskui gyvūnėlių globėjus, o seneliai lieka užnugaryje. Mes jokiu būdu nesakome, kad kitose srityse paramos nereikia, tik sakome, kad seni žmonės taip pat yra pažeidžiama visuomenės grupė, kurios negalime pamiršti.

 

Kristina: Dar vienas iššūkis – patys senoliai. Lietuvoje vis dar į kraują įaugusi stigma, kad prašyti pagalbos, ypač emocinės, yra nepatogu, baisu, kartais net gėda. Šis požiūris keičiasi, tačiau tarp vyresnio amžiaus žmonių jis keičiasi daug lėčiau. Būna atvejų, kai šie žmonės išgirsta ar pamato „Sidabrinės linijos“ reklamą, užsirašo mūsų telefono numerį, bet nešiojasi jį kišenėje mėnesių mėnesius, kol išdrįsta paskambinti. Mūsų tikslas, kad tą slenkstį vis daugiau senų žmonių peržengti būtų lengviau ir lengviau.

 

Kokiais rezultatais labiausiai džiaugiatės?

 

Marius: Draugystės pokalbiams sujungiame daugiau nei 2000 pašnekovų porų, kurios bendrauja reguliariai. Vien praėjusiais, 2022 metais, pokalbių trukmė viršijo 14 tūkst. valandų. Tai yra daugiau nei metai nenutrūkstamų pokalbių. Šiais skaičiais labai didžiuojamės, nes tai rodo, kad „Sidabrinė linija“ ne tik prigijo, ne tik rado savo vietą Lietuvoje, bet ir yra labai reikalinga.

 

Kristina: Taip pat matome pokyčių žmonių požiūryje. Tiek skambinančiųjų, tiek aukojančiųjų. Nors prieš tai minėjau, kad senatvė nelabai mėgstama ir nelabai patogi tema, sąmoningumo tikrai daugėja. Nebegalvojame, kad senatvėje pakanka tik pavalgyti, turėti ką apsirengti ir kur šiltai pernakvoti. Visuomenė pradeda suprasti, kad emocinė gerovė svarbi ne mažiau nei materialinė, nepriklausomai nuo amžiaus. Džiaugiamės prisidėdami prie šių pokyčių. Kartais norėtųsi, kad jie būtų greitesni ir ryškesni, bet net ir maži žingsniai šioje srityje tikrai svarbūs.

 

Kaip pavyko suburti savanorius? Ar jie noriai jungiasi?

 

Marius: Fenomenas, kurio vis dar negalime paaiškinti: nesame darę nė vienos savanorių pritraukimo akcijos, bet šiandien jų turime apie 600, o iš viso per linijos gyvavimo metus buvo daugiau kaip 1500. Savanoriauti ryžtasi įvairaus amžiaus jautrūs ir nuoširdūs žmonės, kurie kreipiasi išvydę senoliams skirtas socialines reklamas. Tokie žmonės dažniausiai ateina sąmoningai apsisprendę padėti vyresniesiems, juos išklausyti, bet neretai patys semiasi begalinės jų išminties ar klausia patarimų.

 

Aišku, rutina tampanti atsakomybė priimtina ne visiems. Kai kurie pabando ir nuo šios veiklos atsitraukia, bet tai turbūt natūralu. Tačiau vis dar turime savanorių, kurie su mumis yra nuo linijos veiklos pradžios ir jau daugiau nei šešerius metus tęsia savo gerus darbus.

Kaip Jūsų veikla keičia žmonių gyvenimus? Galbūt galite pasidalinti geraisiais pavyzdžiais?

 

Kristina: Kartą viena mūsų pašnekovė, 86-erių Stefanija, sakė, kad bijo pamiršti, kaip kalbėti. Gyvename įvairių dirgiklių visuomenėje ir kartais atrodo, kad tyloje sunku išbūti net kelias ar keliolika minučių, o kai kurie senyvo amžiaus žmonės taip praleidžia ne valandas, ne dienas, o metų metus. Nenuostabu, kad paskambinus į „Sidabrinę liniją“ tokio žmogaus gyvenimas pasikeičia kardinaliai. Tai pačiai Stefanijai būdavo labai svarbu pasikalbėti su kuo nors ryte, nes iki tol, iki pokalbių su mūsų savanoriais, kaip sakė ji pati, tiesiog atsikeldavo ir verkdavo.

 

Marius: Dar viena liūdna, bet kartu ir viltinga yra vienkiemyje gyvenančios Pranciškos istorija. Iki kontakto su „Sidabrine linija“ vienintelis jos užsiėmimas buvo saulėgrąžų gliaudymas, moteris tiesiog lukštendavo sėklas ir kraudavo lukštus į krūvelę ant stalo. Dabar skambučio iš „Sidabrinės linijos“ Pranciška laukia kaip šventės. Yra sakiusi, kad pokalbiui pradeda ruoštis prieš kelias dienas: susitvarko namus, susišukuoja, apgalvoja temas, kurias norės aptarti. Tai vadinamas rytojaus laukimo fenomenas. Seni žmonės dažnai praranda motyvaciją planuoti ateitį, kurti ateities planus, nes nebemato prasmės. Skambutis, pokalbis dažnai užpildo tą viduje atsiradusią skylę, tuštumą, vėl yra ko laukti. Tokios istorijos mums labai svarbios, jos kaskart primena ir motyvuoja mus pačius tęsti darbus ir daryti tai dar geriau.

 

Papasakokite plačiau apie organizacijos ateities planus.

 

Marius: Mūsų didžiausias ir pagrindinis tikslas yra pasiekti, kad kiekvienas vyresnis žmogus savo telefone turėtų įsivestą „Sidabrinės linijos“ telefono numerį 8 800 800 20 ir galėtų juo paskambinti pačiais įvairiausiais gyvenimo atvejais: kilus bet kokiems informaciniams klausimams, pritrūkus prasmingo bendravimo, pokalbių, socialinių kontaktų, jaučiant atskirtį, vienatvę, atsidūrus krizinėje situacijoje. Mes norėtume, kad „Sidabrinė linija“ taptų kiekvieno Lietuvos senolio emocinės higienos dalimi.

 

Mintyse taip pat dėliojasi ir kristalizuojasi ambicingi plėtros planai. Šiuo metu Europos Sąjungoje esame vienintelė tokia linija, veikianti vyresnio amžiaus žmonių gerovės srityje. Senstame ne tik mes, sensta visa Europa, ir socialinė atskirtis tikrai nėra vien Lietuvos problema. Todėl ateityje labai norėtume peržengti ir šalies sienas.

 

Kalbant apie patį M. Čiuželio paramos ir labdaros fondą, artimoje perspektyvoje – tvaresnis socialinių veiklų finansavimo modelis. Jau dabar atliekame parengiamuosius darbus, kad galėtume pradėti veikti su neliečiamojo kapitalo fondu. Šį paramos modelį pirmasis Lietuvoje pradėjo taikyti Vilniaus universitetas, tačiau socialinėje srityje ir vėl einame nepramintais takais. Tai gerai, niekada nebūna nuobodu.

Iniciatyva „Sidabrinė linija“ sulaukė įvertinimo „Lietuvos galios“ apdovanojimuose ir tapo vienais iš laureatų „Teisingos Lietuvos“ kategorijoje.