Senovinių augalų sodo įkūrėja: šiandien vis rečiau susimąstome, iš kur atkeliauja maistas

Drevernos miestelio centre, apleistoje buvusios mokyklos teritorijoje, šiandien galima išvysti unikalų senovinių augalų sodą, kuriame sezono metu žaliuoja apie šimtas skirtingų rūšių augalų. Jų sėklas, datuojamas nuo neolitinio laikotarpio iki 12 a., sodo kūrėja, rekonstruktorė Edita Nurmi surinko iš visų aplink Baltijos jūrą esančių šalių sėklų fondų ir botanikos sodų. Surastos ir atsivežtos sėklos, daigeliai bei žinios leido atkurti senovinių augalų kolekciją, kuri atspindi Baltijos regiono vikingų laikotarpio augmeniją ir jos panaudojimą maistui, gydymui ir buities reikmėms.

Senovinių augalų sode šiandien prasideda visos Drevernoje vykstančios edukacijos – lankytojai supažindinami su augalais, kurie naudojami senovinių patiekalų rekonstrukcijose, o vaikai ir jaunimas dalyvauja gyvosiose biologijos, istorijos pamokose bei edukacinėse programose.

Galimybė patirti istoriją

Pasak sodo įkūrėjos, Amatininkų gildijos „Lamata“ prezidentės Editos Nurmi, senovinių augalų sodas Drevernoje buvo įkurtas norint lankytojams pristatyti kiekvieną augalą – jo istoriją, paskirtį ir suteikti unikalią galimybę jį paliesti, pauostyti ar paragauti.

„Rekonstruoju 9–12 a., vadinamojo vikinginio laikotarpio, patiekalus, todėl naudoju tik tuomet augusius prieskoninius augalus. Edukacijų metu anksčiau pasakodavau, kaip vietoj pipirų buvo naudojama pipirlapė, vietoj cukraus – saldžiosios drėgmenės šaknis ar kiti senoviniai augalai. Žmonės klausydavosi su dideliu susidomėjimu, bet matydavau, kad daugelis net neįsivaizduoja, kaip tie augalai atrodo. Senovinių augalų sodas gimė iš noro priminti, kad mūsų šaknys slypi daug giliau, nei dažnai prisimename. Šiandien žmonės vis rečiau susimąsto, kokią prasmę turėjo augalai mūsų protėvių gyvenime“, – sakė E. Nurmi.

Pasak pašnekovės, senovinių augalų paieškos nebuvo paprastos – tokios sėklos itin saugomos, todėl reikėjo gilaus pasirengimo ir bendradarbiavimo su įvairiomis institucijomis. Sėkminga ekspedicija suteikė projektui išskirtinį istorinį tikslumą ir tarptautinį kontekstą.

„Kad sodas būtų autentiškas, su komanda leidomės į ekspediciją aplink Baltijos jūrą – aplankėme Švediją, Daniją, Norvegiją, Suomiją, Estiją ir Latviją. Lankėmės muziejuose, botanikos soduose, nacionaliniuose sėklų fonduose ir iš jų parsivežėme senovinių augalų sėklų bei daigų. Sodą kūrėme siekdami dviejų dalykų – išsaugoti istorinę atmintį ir padaryti kultūrą artimesnę kiekvienam. Norime, kad istorija būtų ne tik skaitoma knygose, bet ir visiems norintiems patiriama gyvai“, – sakė E. Nurmi.

Susitikimų ir bendrystės vieta

Šiandien senovinių augalų sodas yra ne tik kultūrinės edukacijos erdvė, bet ir gyvas bendruomenės centras. Kiekvieną savaitę čia vyksta bent viena edukacija – nuo mažesnių, kuriose dalyvauja vos 10 žmonių, iki gausių užsiėmimų, pritraukiančių virš kelių šimtų dalyvių.

Pasak pašnekovės, palaipsniui sodas tapo vieta, kurioje mėgsta rinktis bendruomenė: čia vyksta koncertai, šventės ir susibūrimai. Kartu ši iniciatyva išaugo ir į išskirtinį, analogų Lietuvoje neturintį kultūrinio turizmo objektą – sodas įtrauktas į Klaipėdos rajono pažintinius sveikatinimo, pėsčiųjų ir dviračių maršrutus, nuolat pritraukia lankytojų tiek iš kitų šalies regionų, tiek iš užsienio.

„Mus be galo džiugina bendruomenės sutelktumas, augantis lankytojų srautas ir tai, kad žmonės mūsų istoriją atranda naujai. Norisi skleisti šį didį paveldą, kurį turime, ir priminti žmonėms apie mūsų istoriją, protėvių papročius bei kultūrą. Senovinių augalų sodas yra ne tik išsaugotos praeities ženklas, bet ir ateities laboratorija, kurioje kuriamos tvarios bendruomenės tradicijos“, – sakė E. Nurmi.

Pašnekovė atvira – projektas atgaivino ir įveiklino apleistą teritoriją Drevernos centre ir pavertė ją žaliuojančiu bendruomenės traukos tašku, prisidedančiu prie biologinės įvairovės išsaugojimo.

„Ši erdvė jau dabar jungia skirtingas kartas ir jos vaidmuo vis stiprėja – numatytas platesnis bendradarbiavimas su mokslininkais bei kultūros įstaigomis, planuojamos istorinės archeologinės konferencijos. Taip pat svajoju parengti leidinį apie Baltijos regiono senovinius augalus ir jų panaudojimą kulinarijoje – tarsi gyvą vadovą istorijos tyrinėtojui“, – dalinosi E. Nurmi.

Pasak pašnekovės, prie projekto sėkmės svariai prisideda ir vietos bendruomenė: į sodinimo talkas ir renginius susiburia dreverniškiai, dalis jų – nuolatiniai savanoriai, padedantys prižiūrėti erdvę ir pasitikti svečius.

„Labiausiai mane įkvepia žmonės. Kai matau, kaip jų akys suspindi, kai jie uodžia senovinį augalą ar ragauja patiekalą iš mūsų protėvių virtuvės – tai didžiausia motyvacija. Yra nutikę ir jautrių momentų, pavyzdžiui, su pipirlape. Senovėje ji buvo naudojama ne tik vietoje pipirų, bet ir kaip vaistažolė nuo parazitų ar net kaip pagalba kovojant su priklausomybe alkoholiui. Sakoma, kad užvalgius pipirlape pagardinto patiekalo ir pavartojus alkoholio, ryte laukdavo sunkios pagirios – taip moterys bandydavo atpratinti vyrus nuo įpročio. Kartą atėjusi į sodą radau iškastą pipirlapės krūmelį, o toje vietoje – mažą raštelį su žodžiu „Ačiū“. Tuomet supratau, kad kažkas pasinaudojo senovės išmintimi. Tai buvo akimirka, kai pajutau – mūsų darbas tikrai gyvas ir prasmingas“, – sakė E. Nurmi.