„Lietuvos galios“ tinklalaidė: „Sociokultūrinės aktorių veiklos regionuose“

Transkribuota serija:

 

Šiandien kalbame su Virginija Kuklyte-Gedviliene apie iniciatyvą „Sociokultūrinės aktorių veiklos regionuose“. Virginija Kuklytė su komanda daugiau kaip dešimt metų Šalčininkų rajone vykdo edukacines veiklas bendruomeniškumui skatinti.

 

Laba diena, Virginija.

 

Sveiki.

 

Jau daugelį metų vykdote įvairias sociokultūrinės veiklas Šalčininkų rajone. Papasakokite, nuo ko viskas prasidėjo, kodėl ėmėtės tokių veiklų?

 

Veiklas Šalčininkų rajone vykdome jau 11 metų iš eilės. Viskas prasidėjo nuo to, kad aš pati esu gimusi Šalčininkų rajone, ten augusi, baigusi gimnaziją. Po studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (baigiau vaidybos studijas) grįžau į Šalčininkus. Vaikai ir jaunimas paprašė, kad jiems daugiau papasakočiau apie vaidybos studijas, kaip įstoti į akademiją, kokių ten veiklų būna, kaip vyksta stojamieji, studijų procesas.

 

Jų prašymu tiesiog atvažiavau papasakoti, kaip tai vyksta, ir užsimezgė labai graži draugystė. Vaikai pradėjo vis dažniau ir dažniau kviesti, kad atvažiuočiau. Vieną savaitgalį jie tiesiog paprašė, kad atvažiuočiau visam savaitgaliui ir pravesčiau dirbtuves. Kadangi tuo metu turėjau laiko, jie patys susiorganizavo salę, kur mes galėjome dirbti, buvo labai iniciatyvūs.

 

Supratau, kad jeigu galiu duoti, tai kodėl neduoti tiems vaikams savo žinių. Supratau, kad jiems labai svarbu bendrauti su jaunais profesionalais. Į vyresnius jie iš karto žiūri kaip į mokytojus ir galbūt nedrįsta su jais dalintis. O su jaunu žmogumi, kuris yra tik šiek tiek vyresnis už juos, jie tiesiog daug drąsiau ir atviriau bendrauja ir dalinasi savo jausmais, emocijomis. Kažkaip supratau, kad ryšis yra toks stiprus, jog vieni kitiems galime labai daug duoti.

 

Aš iš jų pasisemiu profesinių, pedagoginių žinių, o jie iš manęs gauna daug edukacijos. Ir tada pamačiau, kad man vienai jau trūksta pajėgumų, nes vaikų vis daugėja. Pradėjau į pagalbą kviestis kolegas ir vis daugiau aktorių prisijungdavo prie mano veiklų. Dabar po 11 metų turime didelę komandą, kuri dirba kartu su manim, ir jau daug metų tie patys žmonės. Tie kelių dienų edukaciniai susitikimai išsirutuliojo į dienos stovyklą, po to – į stovyklą su nakvyne, po to – į stovyklą per du miestus, nes būdavome Šalčininkuose, Norviliškių pilyje, o po to važiuodavome į Kauną, į Babtyno dvarą. Dabar dar kitą vietą esame suradę, kur tos stovyklos vyksta. Po stovyklų, kadangi viskas auga, pamatėme, kad trūksta dar kažko daugiau.

Prie stovyklų pradėjome vykdyti ir festivalių programą, nemokamą visą bendruomenei. Kai pavyksta, stengiamės ją daryti po atviru dangumi. Būna įvairiausių skirtingų programų – spektaklių, koncertų, poezijos skaitymų. Stengiamės jaunimą supažindinti būtent su lietuviška kultūra, su kultūra, kurios jie, kaip dažnai sako, nemėgsta.

 

Iššūkis mums buvo su poezija. Kai paklausėme, ko jūs labiausiai nemėgstate mene, jie pasakė – poezijos. Galvoju, labai gerai, pabandysime sugriauti šį mitą. Vieno pasirodymo metu atvykusi aktorė Aldona Vilutytė skaitė labai gražias eiles. Buvo labai gražiai paruošta scena, prie upelio berželiai, medžiai šalia, nedidelė scena. Ji buvo kartu su dainininku Andriumi Zalieska, kuris grojo ir dainavo eiles, o ji skaitė. Viena mergaitė apsiašarojo, sako: „Buvo taip gražu, kad vos neverkiau. Bet iš tikrųjų tai verkiau.“

Buvo gražu, kad dainininkas apie dainas, kurias dainavo, sakė: „Šią dainą sukūriau, kai man buvo apie septyniolika aštuoniolika metų. Dabar matote, kiek man metų, aš turbūt jums į dinozaurą panašus pagal savo amžių. Aš jau tiek metų tą pačią dainą dainuoju. Ir aš šią dainą parašiau, kai sutikau autobuse merginą, kuri man labai patiko.“ Tie jaunuoliai sėdi ir supranta, kad jie yra tokio paties amžiaus. Tokia pati kalba, nors praėjo daug metų, bet jausmai, žodžiai, atpažįstamumas yra tie patys.

Po visų šitų veiklų, kai pamatėme, kad jaunimą vis dėlto galima sudominti, tik reikia tai tinkamai pateikti, pradėjome kalbėti ir apie emocinę sveikatą. Greta visų meninių veiklų stengiamės kviesti psichologus, kurie suteiktų ir profesinių, psichologinių žinių jaunimui, kaip tvarkytis su savo emocijomis, kaip prižiūrėti savo emocinę sveikatą, kaip dalintis savo mintimis. Viskas per 11 metų taip ir išsivystė. Visos šitos veiklos vyksta daugiausia tik Šalčininkų rajone. Mūsų siekis yra kaskart į veiklas įtraukti kuo daugiau jaunimo iš skirtingų miestelių ir kaimelių. Į stovyklą galbūt ne visi nori, gali ar drįsta atvažiuoti, todėl nusprendėme patys važiuoti pas juos. Kasmet rengiame po poezijos projektą, kai patys važiuojame į kurią nors miestelio ar kaimelio arba pasienio zonos mokyklą ir pas juos porą mėnesių vykdome veiklas.

 

Tai visos veiklos iš tikrųjų prasidėjo iš jaunimo poreikio, jie jį išreiškė, o jūs pradėjote ir įsisuko dabar jau toks didelis reikalas. Kaip tai atrodo, ar kiekvienais metais paskiriate tam tikras savaites ir vykdote veiklas?

 

Vasarą darome tik vieną stovyklą, tai dažniausiai būna aštuonių dienų stovykla kurią nors liepos savaitę. Stovyklos organizavimas trunka beveik metus. Vieną stovyklą baigiame ir jau pradedame ruoštis kitai. Dėl to, kad reikia ir įtraukią programą jaunimui, ir festivalio dalį sugalvoti. Vienkartinė, bet labai laukiama būna stovykla.

Poezijos projektą, kurį vykdome mokyklose, vykdome dažniausiai pavasarį. Jis trunka apie tris mėnesius maždaug nuo kovo iki birželio. Aktorių komanda važiuoja į mokyklas ir ten vykdo veiklas. Jaunimas rašo eilėraščius, po to aktoriai iš jų eilėraščių sukuria dainas. Darome finalinį pasirodymą su poezija, dainomis, tai toks koncertas, kuriame būna tik autorinė jaunimo kūryba.

 

Iš tikrųjų tokios veiklos modelį aš pasiskolinau iš Amerikos, nes ten turėjau stažuotę. „City Company“ mokiausi Suzuki ir „Viewpoints“ vaidybos metodų. Jų aktorių trupė gyvuoja jau daug metų. Jie turi ir savo teatrą Niujorke. Jie ten rodo savo spektaklius, vyksta aktorių treniruotės. Bet tam, kad pritrauktų kuo daugiau žmonių į savo vasaros mokomąsias dirbtuves, jie tiesiog važiuoja į tam tikrus miestus ar valstijas dviem dienom, ten veda tokius intensyvius mokymus. Sudomina žmones ir sako, jeigu norite daugiau, atvykite pas mus vasarą į stovyklą.

 

Kadangi ten žmonių, valstijų ir miestų labai daug, tai jie visą laiką turi kur nuvažiuoti ir visą laiką turi ką pasikviesti. Kai jie užmezga gyvą kontaktą, tada daug paprasčiau, negu tiesiog reklamuoti plakatais ar kokiose nors socialinėse medijose. Mes turbūt irgi panašiai, tik mes ne važiuojame reklamuoti, o užmezgame ilgalaikį ryšį su jaunuoliais. Jie mus labiau pažįsta, įsidrąsina, tada jau gali atvažiuoti ilgesniam laikui į stovyklą pratęsti veiklų.

 

Kokie vaikų, jaunimo atsiliepiamai? Gal turėtumėte kokių istorijų pasidalinti, ką yra išsakę jaunuoliai po šių stovyklų?

 

Man turbūt gražiausias ir netikėčiausias buvo jaunuolio sakinys, nuskambėjęs, kai mes kūrėme su vaikais mokyklose poeziją. Po to vienas aktorius iš to berniuko eilėraščio sukūrė dainą. Visi sėdime ratu, aktorius, pasiėmęs gitarą, dainuoja dainą pagal to berniuko eilėraštį. Visiems taip gražu ir tikrai labai gerai skamba, o dainos tekstas toks prasmingas. Klausiu berniuko: „Kaip tu jautiesi?“ Jis sako: „Aš nežinojau, kad aš toks protingas…“ Tikrai, jų žodžiai, kai pakylėjami į kitą meninį lygmenį, skamba labai prasmingai. Ir kai jie tai pamato, turbūt visam gyvenimui jiems lieka toks atsiminimas. Ir ta drąsa išsisakyti.

O stovyklose daug skirtingų gražių atsiliepimų. Vienas gražiausių man yra tos mūsų pastangos, kurios nenueina perniek, kad vaikai bendrautų su jaunimu, kad skirtingo amžiaus vaikai vieni su kitais bendrautų. Pavyzdžiui, dvylikametis su septyniolikos ar aštuoniolikos metų jaunuoliu bendrauja, užsiima bendrose veiklose. Po to, įsivaizduokite, tas dvylikametis atvažiuoja ir sako: „Ar jūs žinot, aš ėjau rudenį per mokyklą ir su manim tas dvyliktokas sveikinosi, jis kalbėjo su manim kaip su draugu ir visi mano klasiokai manęs klausė, iš kur aš jį pažįstu.“

 

Jaunesniems labai svarbu tas užsimezgęs ryšys, dėl to stengėmės. Kai atvažiuojame, sakom, kad irgi esam už jus vyresni, ypač tiems septyniolikos–aštuoniolikos metų jaunuoliams, kurie nori tik savo būryje būti, sakom, kad mes irgi esame už jus vyresni, ar dėl to mums su jumis nebendrauti, nes jūs jaunesni. Ar mums, vadovams, būti tik atskirai? Ne? Sakom, tai ir jūs tada turėtumėte su jaunesniais bendrauti. Po to labai tas ryšys natūraliai gimsta.

Dar visada stengiamės į veiklas įtraukti vaikus iš globos namų. Labai gražu, kad su kai kuriais vaikais daug metų pavyksta tą ryšį išlaikyti. Jie dalyvauja veiklose ir gražu matyti, kad jaučiasi saugiai. Labai dažnai jie turi tiek daug energijos ir neišnaudoto kūrybinio potencialo. Labai gražu matyti, kaip jie scenoje atsiveria. Svarbiausia, kad jie bendrauja tarpusavyje. Stengiamės visa komanda stebėti, kad nebūtų jokių patyčių ir kad jie jaustųsi saugiai, bendrauti.

Būtent dar apie Šalčininkų rajoną kalbant, kai prasidėjo karas Ukrainoje, į Lietuvą atvyko studentas iš Ukrainos studijuoti vaidybos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kadangi karas taip užsitęsė, jis liko Lietuvoje, išmoko lietuvių kalbą ir pasiliko studijuoti. Šiemet jis jau baigė vaidybos studijas ir išmoko taip gražiai kalbėti lietuviškai.

 

Per metus jis jau laisvai kalbėjo lietuviškai, o per dvejus išmoko, galima sakyti, kalbą idealiai. Kai jis atvyko pas mus į stovyklą, o Šalčininkų rajone dauguma vaikų, beveik visi, kalba keletu kalbų – lietuvių, rusų, lenkų, vaikai su jo bandė kalbėti rusiškai. Jis sako: „Ne, ne, aš noriu su jumis kalbėti lietuviškai.“

 

Tiems vaikams gal ir patogiau yra kalbėti rusų kalba, jie vis tiek bandė jį pritraukti prie savo kalbos ir žargono. O jis sako: „Ne, aš noriu mokytis, noriu tobulėti, noriu su jumis kalbėti lietuviškai.“ Tai vaikams buvo tarsi koks paraginimas pasitempti. Kai jis išėjo į sceną ir skaitė poeziją lietuviškai, visiems buvo tokia nuostaba ir pasididžiavimas, kad galima taip greitai ir taip gražiai išmokti kalbą. Pas mus Lietuvoje yra keletas regionų, kuriuose žmonės nugyvena visą gyvenimą kartais taip ir neišmokę lietuvių kalbos, o čia taip greitai ir taip gražiai, tai toks kaip pavyzdys. Vaikai labai jo laukia stovykloje, visada klausia, ar Kirilas atvažiuos.

 

Tikrai įkvepianti istorija. Ir jau tiek daug metų vykdote šias veiklas, kas įkvepia tęsti ir jų nepalikti?

 

Užsimezgęs ryšys, nes vaikai klausia, jie jau maždaug nuo Kalėdų pradeda rašyti. Dažniausiai žinutės būna tokios: „Sveiki, sveikinu su Kalėdom, ar šiais metais bus stovykla?“ Ir tėvai susitikus ar raštu klausia, domisi. Ir supranti, kad tai yra tiesiog reikalinga veikla. Kai paskalbiame registraciją, irgi neturime ilgai laukti. Pernai per vieną dieną užsiregistravo visi žmonės į stovyklą. Tai suprantam, kad poreikis yra didelis. Smagu, kad mus palaiko ir kitos institucijos, kaip antai Šalčininkų rajono savivaldybė, gimnazijos, su globos namais turime užmezgę draugystę, kultūros centras prireikus visada suteikia erdvių. Tai pat turime gražią draugystę su mokytojais, kurie irgi palaiko, atvažiuoja į festivalius, stebi, dalinasi, įtraukia jaunuolius į veiklas. Taip suprantam, kad tai yra prasmingas dalykas. Po stovyklos turime labai daug įspūdžių visiems metams. Kuo daugiau darome su jaunimu, tuo daugiau iš jų energijos grįžta.

 

Tikrai, taip ir skamba, kad įsikraunate iš veiklos ir gimsta vis naujų idėjų. Gal galite dar papasakoti ir apie naujus projektus, kuriuos pradedate.

 

Dar vieno dalyko nepasakiau. Džiugina, ne tai, kad mes jaunuolius įtraukiame į kūrybinę veiklą, bet kad ir kolegas labiau supažindiname su Šalčininkų kraštu. Pas mus į stovyklą skaityti poezijos buvo atvažiavę aktoriai Rasa Samuolytė ir Dainius Gavenonis.

 

Dainius sakė, kad turbūt yra buvęs visame pasaulyje, keliavęs, įvairiuose festivaliuose, bet Šalčininkuose nėra vaidinęs. Buvo labai džiugu, kad tie jaunuoliai su juo galėjo turėti artimą ryšį, po to pabendrauti. Labai džiugu, kad keičiasi nuomonė ir apie patį Šalčininkų kraštą, kad ji nėra vien tik iš spaudos antraščių. Jie atvažiuoja, pamato tuos vaikus, jaunimą, užmezga su jais ryšį, pabendrauja.

 

Kalbant apie naujas veiklas, tai pamažu viskas augo natūraliai. Supratome, kad reikia kai ko daugiau – ne tik su jaunimu, su vaikais dirbti, bet dar ką nors duoti regionui, nes į stovyklas vaikus atvežę tėvai klausdavo, ar rengsime tokią stovyklą suaugusiesiems, nes būtų labai įdomu. Nepradėjome stovyklų rengti suaugusiesiems, bet pradėjome vykdyti veiklas senjorams. Sugalvojau idėją daryti teatralizuotas fotosesijas senjorams kaimo gyvenvietėse.

 

Tiems, kurie nelabai turi galimybių patys išvažiuoti į miestelį ar miestą, į spektaklį ar koncertą. Mes atvažiuojame pas juos. Mūsų visa komanda – fotografas, trys aktoriai – atvažiuojame pas senjorą, ateiname pas jį į kiemą, išsivedame, pasisodiname ant suolelio ir jam asmeniškai paruošiame visą teatralizuotą programą.

 

Jeigu turi galimybę, ateina kaimynai ar vaikai būna, jeigu pora – tai dviese būna. Jiems parengiama tokia humoro programa – juos džiuginame, dainas dainuojame, jeigu jie turi galimybę judėti, šokdiname. Tuo metu fotografas juos fotografuoja, padaro fotosesiją. Po to tas nuotraukas jiems atvežame dovanų – popierines nuotraukas ir drobę.

 

Buvo gražu tai, kad senjorai dažniausiai, kai atvažiuodavome fotografuoti, sakydavo: „Jėzau, vaikeli, kur čia jau mane fotografuoti? Aš sena [senas], ieškokit gražesnių, čia ne mane fotografuokit.“ O po to, kai žiūrėdavo tą teatralizuotą programą, jie pamiršdavo, kad fotografas juos fotografuoja, jie juokdavosi, apsikabindavo, pasibučiuodavo ir šokdavo. Ir tos nuotraukos būna tokios gyvos, su plačiomis šypsenomis.

 

Viena močiutė tiek juokėsi, tiek juokėsi ir po to, kai pasibaigė programa, sako: „Vaikeliukai, nuo tada, kai palaidojau savo vaikus, tiek metų nesijuokiau, pirmą kartą mane kažkas nudžiugino taip, kad natūraliai juokčiausi.“ Kita močiutė, pamenu, buvo jai 90 metų kaip tik neseniai sukakę ir mes atvažiavome jos aplankyti, sako: „O kas čia man užsakė tokią dovaną?“

 

Sakom: „Niekas neužsakė, čia tiesiog jums… Na va, tokia proga, kad jūs taip ilgai gyvenat gražų gyvenimą.“ O ji: „Jėzau, na, bet čia kažkas turėjo užsakyti, kas čia užsakė?“ Ir ji vis tiek kamantinėja, o po to pabaigoje aktoriai priklaupė ant kelių, pabučiavo jai ranką, įteikė gelių. O ji stovi su ašaromis akyse ir sako: „Mirsiu – nepamiršiu, kas čia pas mane kieme buvo.“

 

Ir taip gražu, mes jau išvažiuojame, o ji dar stovi kieme ir mojuoja mums visiems. Kiti senjorai labai nori atsidėkoti, kviečia prie stalo, deda blynus iš ryto iškeptus, sodina. Mes sakom: „Ne, jau važiuosim.“ O jie: „Kur važiuosit, vis tiek reikia pasistiprinti, pabendrauti, sėskit.“ Jie iš karto sukviečia ir kaimynus.

 

Na, gražu, kad jie pasijunta reikalingi. Gauna labai daug įspūdžių ir po to, kai mes išvažiuojame, jie tais įspūdžiais dar ilgai dalinasi su savo kaimynais, artimaisiais. Labai ilgam jiems tai lieka.

 

Ir labai gražus nuotraukų archyvas susidaro. Tikras kultūros paveldas tų žmonių, jų autentiškos aplinkos. Darome ir nuotraukas, ir vaizdo reportažą, tai viskas ten matyti. Dėl drobių, kadangi atvežame dovanų tokią nemažą drobę su jų portretu, labai daug senjorų sako: „Vaikeliukai, ačiū tau, bent prie grabo turėsiu gražią nuotrauką. Jau būsiu pasiruošęs dabar.“ Ir dažniausiai tą nuotrauką pasikabina kur nors prie šventųjų paveikslų namuose – Marija ar Jėzus ir šalia savo nuotrauką pasikabina.

 

Labai daug tų istorijų yra su senjorais, nes jie atsiveria. Iš pradžių gal nedrąsiai, nepatikliai žiūri, o po to dažniausiai visi su ašaromis išsiskiriame, nes labai gražu būna.

Graži programa pasidarė. Nežinojome, kas iš to išeis, iš pradžių tik pabandėme, po to pamatėme, kad tai labai svarbu aktoriams ir patiems senjorams. Tas ryšys, ta išmintis, kuria senjorai dalinasi. Ne visose knygose yra tiek išminties, tiek gražių minčių ir tiek atvirumo, kiek jie pasidalina.

 

Tikrai gražus, labai jautrus, prasmingas ir šis jūsų naujas projektas. Gal dar galėtumėte paminėti, kur galima rasti daugiau informacijos apie jus, ar turite savo socialinius tinklus?

 

Turime savo trupės „Facebook“ profilį „Aktorių ansamblis DEGAM“, ten viešiname visas nuotraukas, vaizdo reportažus, informaciją apie kiekvienos stovyklos, kiekvieno projekto veiklas su senjorais. Straipsnių irgi yra, pavyzdžiui, paskutinė mūsų veikla su senjorais ir vaikais buvo „Kalbantis jausmai“. Daug portalų įsikėlė straipsnių su nuorodomis, nuotraukomis, tai pasidalinome. Kai tai paviešinome, netgi kiti regionai kreipėsi, kad pas juos atvyktumėme ir panašią veiklą įgyvendintumėme.

 

Smagu girdėti, kad vyksta plėtra. Virginija, labai už ačiū laiką, tiek daug metų vykdomas iniciatyvas ir tą energiją, kurios vis dar turite, ir už tai, kad tęsite projektus.

 

Labai ačiū už palaikymą, taip pat už apdovanojimą, kurį gavome pirmais metais, kai buvo rengiami šie apdovanojimai. Sakoma, apdovanojimai nieko nepakeičia, bet įneša pasitikėjimo savimi ir kitų pasitikėjimo mumis. Kaip ir tos močiutės iš pradžių žiūrėdavo į mus nepatikliai, ar čia ne kokie aferistai atvažiavo, taip ir mes, kai ateiname su „Lietuvos galios“ apdovanojimo statulėle, tai ir kiti žiūri palankiau, drąsiau ir tas veiklas labiau palaiko.