„Lietuvos galios“ tinklalaidė: „Senovinių augalų sodas Drevernoje“

Transkribuota serija:

Šiandien kalbame su Edita Nurmi, senovinių augalų sodo Drevernoje įkūrėja. Pačiame Drevernos miestelio centre, apleistoje buvusios mokyklos teritorijoje, šiandien žaliuoja unikalus senovinių augalų sodas, kuris yra ne tik kultūrinės edukacijos vieta, bet ir gyvas bendruomenės centras.

 

 Sveiki, Edita.

 

Sveiki.

 

Įkūrėte unikalų augalų sodą Drevernoje. Kaip kilo mintis įgyvendinti tokį projektą?

 

Sodas yra nepaprastas, o iš tikrųjų jis yra senovinių augalų sodas. Rekonstruoju IX–XII amžiaus patiekalus, taip vadinamo vikinginio laikotarpio. Remiamės radiniais ir visi prieskoniai ir visa kita yra naudojama tų laikų.

 

Na, pavyzdžiui, aš negaliu naudoti česnako, nes tokio dar nebuvo. Tie patys pipirai buvo atsiradę ant pačio galo vikinginio laikotarpio ir buvo be proto brangūs. Alternatyvos, kas buvo naudojama maistui, beje, maistui buvo naudojama daugiau iš vaistinės pusės, ne tiek skonį gerinti, kaip mes šiandien naudojame prieskonius, o daugiau sveikatai gerinti, pavyzdžiui, buvo pipirlapė, nuo kurios viskas ir prasidėjo, visas sodas prasidėjo nuo pipirlapės.

 

Pasakojant apie senovinius patiekalus, kurie tuo metu jau yra ant stalo paruošti, jau vyksta edukacija, pasakoju, kokie buvo prieskoniai naudojami, kokios žolės buvo naudojamos. Ir dažniausiai mėsai naudojama yra pipirlapė. Ji yra atitikmuo pipiro, jeigu taip paragavus ją, ji tokia kartoka šiek tiek. Ir lapeliai tokie apvalaini, paprasti visiškai, į akis nekrentantys, bet tikrai miškuose tos pipirlapės pilna.

 

Aš kai žmonėms pasakoju, kaip tos pipirlapės atrodo, nes ji yra labai svarbi, visuose patiekaluose praktiškai esanti, ir kai aš jiems pasakoju, kaip ji atrodo, kaip ji randama, aš iš veidų suprantu, kad jie nesupranta, apie ką aš šneku. Jie taip galva linkčioja, taip, aha, pipirlapė, nu jo, auga, šimtą kartų praėjom miške, taip, pipirlapė, einam toliau. Aš tada galvoju, ne, reikia žmogui duoti galimybę pačiupinėti tą lapą, paragauti ir tada, kad jie to skonio ieškotų tuose patiekaluose. Taip gimė mintis padaryti senovinių augalų sodą, kad galėtume prieš edukaciją atvesti žmones, parodyti tuos augalus, duoti galimybę paragauti tą pipirlapę ir suprasti, kas ji tokia per viena.

Ten įvairiausių istorijų su ta pipirlape yra. Be to, kad pipirlapė turi pipirinį, kartų skonį, tai ji dar yra kaip vaistažolė, organizmą nuo parazitų valo. Įvairiausių, netgi tarpraumeninių. Vikinginiu laikotarpiu ji buvo naudojama plačiai ir viskas buvo tvarkoj. Vėliau buvo išsiaiškinta, kad kai geri alkoholį ir vartoji pipirlapę maiste, labai būna pagirios sunkios, tokios labai labai sunkios.  Tai vieną dieną, sugrįžus į sodą, radau iškastą pipirlapę ir uždėtą popieriuką „dėkui“. Aš įsivaizduoju, kad kažkas taip šiandien tručija savo vyrą, bandydami atjunkyti nuo priklausomybės alkoholiui.

 

Mintis pačio sodo ir buvo, kad supažindinti žmonės su tais augalais, kurie buvo iki LDK laikotarpio, nes tada prasidėjo labai daug importo: ir serbentai, ir agrastai, ir ko ten tik nėra jau tais laikotarpiais. Tai norėjosi nuo neolitinio laikotarpio, pradedant nuo judros sėklų, iki to vikinginio laikotarpio galo, braukt brūkšnį ir turėti tuos augalus ten.

 

Laivo forma buvo pasirinkta ne šiaip sau. Randamės Drevernoj, Dreverna yra ant marių kranto, tai yra žvejų gyvenvietė.  Kadangi mes susiejome su istorija, sodas yra laivo formos, Osburgo radinių vikinginio laivo priekis padarytas, vikinginio laivo galas padarytas, o visas korpusas yra padarytas iš pakeltų lysvių ir kiekvienoje toje lysvėje yra vienas augalas ir yra istorinis aprašymas: kas per augalas, kaip jis Lietuvoje atsirado, kada jis Lietuvoje atsirado, kur buvo naudojamas ir kodėl.

 

Netgi ir tada, kai manęs nėra, nevyksta edukacijos, bet labai dažnai ten atvyksta žmonės: ir turistai, ir vietiniai, nes ten yra ir suoleliai atsisėsti, ten yra ir stalai. Mat tas senovinių augalų sodas yra įtrauktas į visus galimus takus: pėsčiųjų, dviračių, sveikatingumo, ir kad tai būtų vieta, kur žmonės gali nemokamai pailsėti, pabūti, galbūt kokios nors kavos atsigerti iš termoso ir šiek tiek naujovių žinoti, pasiskaityti tuose užrašuose, kas yra parašyta, apie tuos augalus. Šitaip ir kilo ta mintis, ir dėl visko kalta pipirlapė.

 

Ir tuos augalus, sėklas įdomiai surinkote, organizavote ekspediciją po Baltijos jūrą. Gal galite papasakoti apie tai?

 

Jei darai, tai istoriškai teisingai reikia daryti. Nepirksi sėklų iš „Maximos“, nors ir kokios jos geros būtų. Kadangi norėjosi, kad tai būtų senovinių augalų sodas, tai mes važiavom aplinkui visą Baltijos jūrą: tai Danija, Švedija, Norvegija, po to kilom į viršų iki Suomijos, iš Suomijos leidomės į apačią per Estiją, Latviją ir atvažiavom į Lietuvą.

 

Mes aplinkui visą Baltijos jūrą apvažiavom tokį žiedą. Lankėmės vikinginiuose muziejuose,  sėklų fonduose, botanikos soduose. Kas davė sėklytę, kas davė augalėlį, kas patirtim pasidalino, papasakojo šį bei tą. Viską surinkom ir parsivežėm namo. Mes turime seniausias sėklas, ką mes šiandien galime rasti, o per rudens lygiadienius mes visada sėklas daliname.

 

Na, pavyzdžiui, daliname visada pupų, tokios daržinės didelės pupos, daliname pastarnokus, visada pas mus jų daug. Pastarnokai buvo vietoj morkų naudojami labai dažnai, o morkos pas mumis buvo daugiau tais laikais laukinės baltos ir tokios tamsiai tamsiai alyvinės, vos ne juodos. Daliname ir juoduosius žirnius, o juodieji žirniai irgi labai įdomūs, beje, kur pabersite, ten užaugs, jie labai nereiklūs yra, iš išvaizdos jie yra tokie tamsiai tamsiai rudi, net juodi, ir nesvarbu, kiek ilgai tu juos virtum, jie niekada nesuvirs į košę, ne taip kaip mūsų žirniai, sekundėlei nusisukai ir jau žiūri – košė. Jie laiko savo formą, nes kiautas yra ganėtinai kietas, o skoniu jie visai ne žirniai, o jau pupos.

 

Augalų mes renkame sėklas, aišku, ir kitiems metams ruošiamės, bet per rudens lygiadienį, per šventę, mes daliname tas sėklas, kad daugiau žmonių galėtų turėti senovinių augalų.

 

Labai smagu, skleidžiate istoriją po namus, po ūkius. Truputį užsiminėte apie edukacijas, kurias vedate sode, bet gal galite dar patikslinti, kas jame vyksta, kaip jūs pravedate tą edukaciją, gal kaip kiti panaudoja šį sodą?

 

Pas mus ten yra visas kompleksas. Vieno hektaro žemės sklype yra išdėstyta akmeninė lauko virtuvė su požeminiu pečiumi, ten galima mėsą žemėje kepti. Dažniausiai, kai atvažiuoja žmonės, tai mes kepame su jais duonos paplotėlius, nes tais laikais duona buvo būtent paplotėlio formos, nedidukė, nuo 5 iki 10 centimetrų. Dažniausiai tokios randama Birkos mieste Švedijoje, ir pagal tų radinių receptus mes ir darome tuos paplotėlius. Tai su žmonėmis kepame duonos paplotėlius, juos ragaujam, skanaujam, tada keliaujam į senovinių augalų sodą, praeiname pro visus augalus, papasakojam, kas auga, kodėl, kaip buvo naudojami, kur buvo naudojami, nes kai kurie augalai, pavyzdžiui, mėlžolė, yra naudojami medžiagų dažyme. Buvo žmonėms įdomu, kaip taip iš lapo gaunasi ryškiai mėlyna spalva, kaip taip gali būti. Taip rodome tuos augalus, pasakojame apie kiekvieną, o po to keliaujame jau į edukacijų namus ir ten ragaujam senovinius patiekalus, pagamintus remiantis archeologiniais radiniais.

 

Bandom rasti tuos prieskonių skonius, kuriuos ką tik buvom paragavę. Tą pačią pipirlapę arba meškinį česnaką, kitas žoles, kurios ten yra, ar builio šaknis, ar saldžioji drėgmenė, kuri pas mus puikiai auga. Beje, tai be galo saldus augalas, tiksliau, jo šaknis, jei išsikasi ir duodi paragauti šaknį, ji tokia saldi kaip cukranendrė. Sako, o kaip ji gali būti tokia saldi? Tai vienas iš saldinimo būdų buvo saldžioji drėgmenė. Va taip keliaujam per visus augalus ir po to mes jų ieškom patiekaluose, kurie buvo padėti ant stalo.

 

Labai įdomu iš tikrųjų, tokia pilna patirtis. Taip pat įtraukiate ir kitas organizacijas į savo veiklas. Gal galite papasakoti, kaip bendradarbiaujate su jomis?

 

Dažniausiai mūsų draugai yra bendruomenės. Ir Drevernos bendruomenė šauniai į visus renginius įsitraukia, taip pat Priekulės kultūros centras. Tas sodas, tas laivas toks pats iš savęs yra gražus, yra graži erdvė, nes raižyti šonai ir medinė skulptūra stovi ten, yra pastatytas tokiu įdomiu būdu, kad priekyje yra tokia kaip scena, ten mes, pavyzdžiui, per šį rudens lygiadienį turėjom didelį koncertą.

 

Sukvietėm ne tik vietines bendruomenes, bet ir iš aplinkui, ir svečių buvo labai daug. Taip šauniai muzikantai įsikomponavo į tą laivo priekį, į tą sceną, kartu su Priekulės kultūros namais ir Klaipėdos rajono savivaldybe. Darosi labai reikšmingi tokie renginiai, kurie ne tik pasišokimas ir pasirodymas žmonėms, bet ir galimybė prisiliesti prie istorijos, prie tų tikrų pradų, nes kiekvieno renginio gale pus mus yra senovinė puota, remiantis tais augalais ir radiniais, kuriuos mes su archeologais kartu atrandame.

 

Tai tokios tos mūsų bendruomenės šaunios, padeda ir domisi. Aš pastebėjau, kad labai dažnai, kai pas kažką atvažiuoja svečiai, jie veda juos į tą mūsų sodą, nes ten žinoti labai daug nereikia, nes viskas parašyta yra.

 

Yra lentelės ir Brailio raštu, aišku, ten daug neparašyta, bet galima bent jau suprasti, kas tai yra per augalas. Gali jie paskaityti, gali pačiupinėti, gali paragauti. Tai ne tik paprastiems žmonėms, bet ir neįgaliesiems. Taipogi pakeltos lysvės gerai tinka žmonėms, kurie yra su judėjimo negalia, nes jie gali privažiuoti su vežimėliais ir prisiliesti prie tos žemės. Mes vieną kartą dirbom su „Caritu“, ir pas juos buvo seneliai, aš klausiu, kaip jums padėti, ko jūs norit, ko jums reikia.

 

Sakė, aš noriu prie žemės prisiliesti. Tas noras seno žmogaus prie žemės prisiliesti, paravėti kažką, jeigu įmanoma, labai svarbus. Ir tada padarėm tokias lysves, jei taip pasižiūrėjus, tai atrodo kaip stalas su 20 cm žemės. Tu gali privažiuoti su vežimėliu prie to stalo ir gali kažką  knibinėti tose žemėse.

 

Ir mes tokias pakeltas lysves padarėm, tai sakė, seneliai labai džiaugėsi. Bet tai buvo ne Drevernoje, tai buvo Klaipėdoj. Būtent šita patirtis ir davė mintį, kad daryti tas pakeltas lysves ganėtinai aukštas, apie 70 cm aukščio nuo žemės, kad tas žmogus, kuris sėdi vežimėlyje, galėtų ten kažką paknibinėti.

 

Taip, tai iš tikrųjų puiku, toks ir traukos objektas, ir pritaikytas įvairioms grupėms.

 

Kai darai iš dūšios, tai taip ir gaunasi.

 

Kokie ateities planai būtų jūsų su sodu? Ar turite?

 

O, ateities planai dideli! Nes mes galvojam daryti didesnius renginius, kviesti daugiau žmonių į renginius ir teikiame projektus į Savivaldybę mums tvirtinti tuos renginius.

 

Darome eksperimentus, nežinau, ar per anksti sakyti ar ne, bet įsigijome tokį nedidelį liofilizavimo aparatą. Džioviname mes dabar tuos visus augalus, nes pasibaigė ruduo ir reikia kažkaip išlaikyti tą augalą. Jeigu paprastai sudžiovini, tai ne visada jis išlieka, o edukacijų turim ir žiemos metu ir reikia iš kažkur tuos augalus paimti. Bandome dabar, eksperimentuojame su liofilizavimu tam, kad išlaikyti tuos prieskonius ir per žiemos laikotarpį, žiūrėsim, kaip čia bus.

Tikrai puiki mintis pratęsti tą sezoną, ir galimybės atsiveria visai kitos. Norėjau paklausti dar tokį klausimą, kadangi esate „Lietuvos galios“ bendruomenės nariai, kokią vertę jaučiate būdami šioje bendruomenėje?

 

Labai daug draugų susiradom. Džiugu, kad kai praeina vienas „Lietuvos galios“ ciklas, žmogus, bendruomenė nepaliekami taip sau. Na, tau davė apdovanojimą, turėkis ir džiaukis tuo. Ne,  kiekvieną kartą vis kviečiami, vis jungiasi ir jungiasi, ir kiekvieną kartą atvažiavus vis sutinki naujų žmonių, naujų idėjų. Esame sutikę ganėtinai daug bendruomenių ir yra planuojama įvairiausių bendrų renginių, pavyzdžiui, kaip su Akmenės jaunimo centru, Žadeikių bendruomene.

 

Su Žadeikių bendruomene jau pilnai dirbom, su Akmenės jaunimo centru turim įvairiausių planų šiems metams. Be „Lietuvos galios“ iniciatyvos, be to tokio sujungimo bendruomenių į vieną vietą, kažin ar tai būtų pavykę, nes, atrodo, tu dirbi toj savo vietelėje, tam savo katiliuke verdi vienas pats ir kažkaip pamiršti apsidairyti aplinkui.

 

Ir tos galimybės, kad tave suvestų į vieną krūvą, irgi nėra. Ir aš atsimenu paskutinio mūsų susitikimo metu Prezidentūroje buvo tokia siena, kur buvo galima rašyti, ką jūs galėtumėte pasiūlyti arba ko jūs norėtumėte. Ir ten buvo tiek daug įvairiausių pasiūlymų, kad mes fotografavom visus, nes ten ir kontaktai buvo sudėti ir viską, sakom, va, dabar tai mes jau čia lipdysim kartu!

 

Įdomu, kad ten susirenka visi tokie idėjiniai žmonės, nes ne piniguose reikalas, visi dirba ten iš idėjos, visi dirba dėl kažkokio geresnio, aukštesnio tikslo. Sutinki tokį pat kaip tu, tai ir tie renginiai ir tos iniciatyvos darosi labai paprastos, lengvos, tu galvoji taip pat, ir jis galvoja taip pat, ir kai sudedi viską į vieną krūvą, gaunasi ir šaunūs renginiai, ir šaunios iniciatyvos, tai dėkui didelis „Lietuvos galiai“ už sujungimą mūsų į vieną krūvą.

 

Tai nėra už ką, dėl to ir darome, ir labai gera girdėti, kad tie bendradarbiavimai realiai vyksta, kuriate kartu, padedate vieni kitiems, tai toks ir tikslas, tai labai puiku.

Jūs ne tai kad paprasčiausiai įvertinat, kas yra malonu, taip, dėkui, bet yra tas tęstinumas, judesys į priekį, sujungimas visų bendruomenių į vieną didelę dalį, ir tada tu jautiesi, kad kaip šeimos dalis ir kad jie visi yra tokie pat kaip tu, ir mes bandome daryti kažką bendro, kažką didelio dėl tos Lietuvos.

 

Taip, tikrai taip. Ačiū labai už pokalbį, gal dar galite pasidalinti, kur daugiau apie jus sužinoti?

 

Turim „Facebook“ grupę, kuri vadinasi „Prieš 1000 metų“, kadangi vikinginis laikotarpis ir buvo apytiksliai prieš tūkstantį metų, tai mes taip pasivadinom. Taip pat turime savo „YouTube“ kanalą, kuris irgi vadinasi „Prieš 1000 metų“. Ten mes dedame visus receptus, kurie yra atkurti, rekonstruoti, galite pasižiūrėti receptų, nes mes žinom, kad ne kiekvienas žmogus galbūt gali sau leisti nusipirkti istorinę knygą, bet turi galimybę pasižiūrėti „YouTube“ kanale esančius filmuotus receptus su visais aprašymais ir pasakojimais. Galbūt mes sugundysim pasigaminti ką nors įdomaus, pavyzdžiui, kokią saldžią sorų košę pagal Kukuliškių piliakalnio radinius, arba kaip išsikepti mėsą žemėje. Yra įvairiausių skirtingų receptų ir mes duodame galimybę žmonėms šiek tiek prisiliesti ir prie istorijos. Drevernoje mus rasite Mokyklos gatvėje 1.

 

Puiku, kviečiam visus į svečius.

 

Beje, šalia mūsų amatų centro Drevernoje stovi senoji mokykla Drevernos. Ir šiuo metu mes deramės su Savivaldybe, kad mums leistų perimti panaudai tą senąją mokyklą, turime planų ją atrestauruoti ir tokią kaip Mažosios Lietuvos kavinukę padaryti, kur žmonės galėtų ir tikros raugo duonos įsigyti, ir paragauti tikrų „vofelių“ su „kafija“. Taip tuos pagrindus Mažosios Lietuvos, kurie galbūt jau yra pamirštami, norėtumėm atkelti toje raudonoje senojoje  Drevernos mokykloje. Žiūrėsim, kaip seksis, bet mes labai tikimės, kad per daug metų parodėme, kad tikrai sugebame daryti tą, ką mes darome, manau, kad mus palaikys ir galbūt sekantį kartą jau jus kviesime į Mažosios Lietuvos kavinę paragauti Mažosios Lietuvos patiekalų.

 

Būtų labai puiku ir linkiu didžiausios sėkmės, kad pavyktų įgyvendinti šaunius projektus ir judėtumėte į priekį. Labai ačiū už pokalbį ir susitiksime kituose renginiuose.

 

Dėkui jums, iki.