„Lietuvos galios“ tinklalaidė: „Pirmieji šunys asistentai Lietuvoje“

Šiandien kalbamės su Ajana Lolat-Pažarauskiene, Mulan fondo įkūrėja, apie iniciatyvą „Pirmieji šunys asistentai Lietuvoje“. Šunys asistentai – ištikimi pagalbininkai, padedantys žmonėms su įvairiais fiziniais ar psichiniais sutrikimais gyventi visavertį ir savarankišką gyvenimą. Šie specialiai ištreniruoti keturkojai draugai atlieka daugybę svarbių užduočių – nuo pagalbos judėti iki emocinės paramos teikimo.

 

Transkribuota serija:

 

Sveiki,  Ajana.

 

Laba diena, sveiki.

 

Papasakokite apie šunų asistentų rengimo iniciatyvą, kaip viskas prasidėjo?

 

Prasidėjo nuo mano šuniuko. Kadangi turiu negalią ir, viena vertus, tikrai labai sėkmingai su ja tvarkiausi, pasiekiau daktaro laipsnio studijas, įsigijau savo butuką, gyvenau savarankiškai ir sąlygiškai laimingai, bent jau pagal tuos standartus, kurios galima įsivaizduoti. Bet man prasidėjo tokio lygio depresija ir tokio lygio savęs nemylėjimas, nevertinimas, kad nebegalėjau atsikelti iš lovos ir jau turėjau savižudybės planą. Jeigu paklaustumėte psichologų, tai tiems, kurie kalba apie savižudybę, viskas tvarkoje, apie tai reikia kalbėti, bet didžiausias pavojus kyla tada, kai žmogus jau turi planą.

Man didžiausias klausimas buvo: „Kas iš tų mano pasiekimų, kas iš mano diplomų, kas iš mano gebėjimų, jeigu aš grįžtu namo ir mano namai yra tušti. Jeigu aš neturiu kam paskambinti, su kuo pasikalbėti, jeigu aš visiškai viena einu į kino teatrą, visiškai viena juokiuosi ir nežinau, švęsti gyvenimą, eiti pasivaikščioti į parką?“

 

Kadangi mano specializacija yra žmonių su negaliai įtrauktis į visuomenę, tokia mano pozicija. Aš netikiu, kad tai, jog turiu negalią, yra visiškai pakankama, kad tiems žmonėms atstovaučiau. To reikia mokytis, nes negalios yra labai skirtingos, poreikiai yra labai skirtingi, situacijos yra labai skirtingos. Ir jeigu nori dėl ko nors patarti, teikti rekomendacijas šioje srityje, tai tikrai ne vienų metų studijos. Ir netgi rašiusi bakalauro darbą, magistro darbą, dirbusi skirtingose šalyse, aš niekada nepasakyčiau, kad man tų žinių pakanka, aš ir toliau to mokausi.

 

Kadangi tai buvo mano specializacija, aš pamaniau, kad, jeigu gaučiau tokį atvejį ir man reikėtų spręsti, duočiau šunį asistentą. Ir tada, turėdama tokią mintį, nusipirkau Mulaną, mažytį šuniuką. Užaugsim, būsim laimingos, išdresiruosim ir ji man bus tiek emocinė, tiek fizinė pagalba, nes šunys asistentai tokie ir yra. Jie ne tik daiktus nešioja ar palydi į kurią nors vietą, kur turi palydėti. Pirmiausia jie yra emocinis sprendimas, kad tu iš savo negalios išeitum kuo stipresnis, kuo oresnis, kuo labiau pasitikintis savimi, nes tu nebesi vienas.

Tik tada, kai Mulana atsirado, supratau kad Lietuvoje nieko nėra, nebuvo įstatymo, kuris leistų tokį šunį turėti, nebuvo aišku ir dėl finansavimo, kuris leistų tokį šunį turėti, nebuvo kinologų, kurie galėtų pasakyti, kad jie tokį dalyką moka daryti. Ką daryti?

 

Kadangi jau turėjau labdaros ir paramos fondą, finansuodavau delfinų terapiją vaikams su mano negalia, su cerebriniu paralyžiumi, tai per vieną naktį transformavomės iš delfinų fondo į šunų fondą. Ir pradėjome ties tuo dirbti labai kryptingai, spręsti, domėtis, rinkti literatūrą, šaltinius.

 

Važiavau į specialias konferencijas, „Assistance Dogs International“, vardinį kvietimą Lietuvai gavome į ne vieną renginį tiek Europos, kur priimami sprendimai šiais klausimais, lygiu. Jie pamatė, kad mums rūpi, įdomu, ir mano fondas, galiu didžiuotis, šituos kelius pramynė. Prasidėjo nuo nenoro gyventi ir to, kad esi vienas, iki ups, įsivažiavo taip, kad sustoti nebegalėjome.

 

Labai džiaugiuosi, kad dabar yra ir daugiau mokyklų, kurios nori judėti šiuo klausimu. Tikrai, dar yra daug klausimų, kuriuos reikia spręsti ir nepamiršti kokybės. Reikia ne tik turėti daug šunų asistentų, bet ir kad jie būtų saugūs, mylimi ir iš tiesų padėtų žmonėms. Taigi, kiekybės aspektu Lietuva jau pradėjo judėti, aš labai džiaugiuosi, bet dėl kokybės, tikiuosi, kad pavyks ją išsaugoti.

 

Labai puiku, matėte problemą, kad nebuvo šunys ruošiami Lietuvoje, ties tuo dirbote, dabar fondas auga ir tų šunų jau yra daugiau paruoštų. Kaip sekasi fondui, kiek šiuo metu jau yra paruoštų šunų asistentų?

 

Iš esmės mūsų fonde šiuo metu yra dešimt šunų, septyni iš jų, įskaičiuojant Mulaną, jau yra paruošti šunys asistentai, kurie gyvena šeimose ir padeda, o trys mažiukai šuniukai šiuo metu auga ir mokosi bendrųjų įgūdžių. Ir kaip tik dabar pradėsime registraciją ir bus galima registruotis tiems, kas norėtų tokių šunų asistentų. Darysime atranką, nes labai svarbu pabrėžti, kad iš maždaug dešimties paraiškų dėl šių asistentų mes, duok, Dieve, patenkiname tik vieną.

Yra labai aukšti reikalavimai, kas gali turėti šunį asistentą, kur jis gyvens, kaip juo bus rūpinamasi, kaip žmogus supranta, kas yra šuo, nes gauname labai keistų ir labai įdomių prašymų, pavyzdžiui, kad tai būtų savigynos šuo. Čia vienas naujausių prašymų. Šuo asistentas niekada nebus savigynos šuo, jis yra tas, kuris pakvies visus į namus, tam, kad negalia būtų įveikta, kaip minėjau. Be tai yra niuansai, kurie į Lietuvą dar, kaip matyti, nelabai atėjo. Labai tikiuosi, kad tai pakeisime ir žmonės kiek adekvačiau įsivaizduos, kokia tai pagalba ir kam ji reikalinga.

 

Gal galite pasidalyti keletu istorijų žmonių, kuriems jau padėjo Lietuvos šunys asistentai?

 

Oi, mes turime tokių, kur ir ašaras braukėme, ir stipriai juokėmės. Pavyzdžiui, vienas šuo asistentas padeda šeimai, nes yra išmokytas individualios pėdsekystės. Berniukas dėl savo negalios, žinote tėveliai nueina į tualetą ar apsisuka ir vaiko nebėra. Tam, kad kiekvieną kartą nereikėtų kviesti policijos, šuo parveda vaiką namo. Manau, tai yra didelė pagalba šeimai.

 

Kitas atvejis yra mergaitės, kurios žaisdamos dėl savo negalios nežino, kada gali iššokti pro langą. Tai šuo yra išmokytas patraukti jas nuo lango. Mama irgi pasidalijo: „ Žinote, aš jau pati nežinojau, mano pačios gyvenimas buvo ties riba“, – tai yra vieniša mama, kuri tvarkosi su dviem mergaitėmis, – „Kai atsirado šuo, mergaitės ne tik atsigavo, jos pradėjo tvarkingai eiti į mokyklą, baigėsi isterijos priepuoliai, prisidėjo saugumo, kad jas patraukia nuo langų. Ir aš pati jaučiuosi pilnesnė, laimingesnė ir mūsų namai dabar kupini džiaugsmo.“

Čia keletas tų istorijų iš juokingesnių. Mano Mulana yra pati garsiausia, bet iš esmės ji dažniausiai yra pati juokingiausia, nes gali atsidaryti absoliučiai viską. Galima ar negalima. Ji atsidarys šaldytuvą, pasiims maisto, uždarys šaldytuvą, maisto man neatneš. Atidarys stalčius, atidarys duris, atneš visus reikiamus daiktus. Kiti žmonės sakytų, na, tu gal kokį žmogų asistentą pasisamdyk, kam tau reikalingas šuo? Tai šiuo atveju aš pasakyčiau, kad nė vienas žmogus dėl mano traumų nesugebėjo prieiti prie manęs taip arti, kaip Mulana, nes aš žmonių bijau.

Labai paradoksalu, kad mes žinomi dėl žygių, dėl ėjimo į žmones, dėl to, kad pasirinkome statyti tiltus, o ne ko nors reikalauti, bet iš tikrųjų mane dažnai stabdydavo gatvėse ir sakydavo: „Na, tavo mamą reikia pakarti už tai, kad tave pagimdė.“ Arba: „Žiūrėkit, invalidai eina ir fotografuoja.“ O tau 13–14 metų.

 

Nori ar nenori, tu esi suaugęs žmogus, bet visa tai nešiojiesi. Ir aš nenorėjau dar kartą patirti to gailestingo žvilgsnio, kad padėjau tam vargšui, koks aš geras žmogus arba: „Nusileisk ant žemės, priimk tai, ką tau duoda, nenorėk daugiau.“ Dėl visų tų dalykų, kai klausiama, ar gali žmogus tau padėti, aš pasąmoningai bijau, kad tai grįžtų į mano gyvenimą.

 

Kai Mulana padeda man apsimauti kojines arba atneša daiktus, mes kartu juokiamės, nes, duok, Dieve, kad tos kojinės būtų be skylių. Nėra tų skylių, ačiū Dievui, jau išmokome tai daryti. Yra daugiau džiaugsmo ir tam tikras tarpusavio meilės aktas vietoj to, kad tai būtų… Visi matė, kaip žmogus be negalios, kuris yra superherojus, išgelbėjo tą, kuris yra silpnesnis.

 

Pavyzdžiui, mano kojos yra deformuotos. Mulana niekada į tai nežiūri nei su šleikštuliu, nei su gailesčiu. Ir sakiau, yra to švelnumo ir šilumos, kurie atvedė iki žygių ir noro būti su žmonėmis. Jeigu man anksčiau būtų liepę būti su žmonėmis ir sakytų, kad tau šuns negalima, tau galima tik su žmonėmis, manau, kad to niekada nebūčiau pasiekusi ir turbūt būčiau grįžusi prie savižudybės plano, nes nebūčiau patyrusi, ką reiškia, kai kas nors prie tavęs prisigaudžia iš meilės, o ne dėl to, kad taip liepta.

 

Iš tikrųjų, įkvepianti istorija tiek Jūsų, tiek ir kitos minėtosios. Jau šiek tiek užsiminėte apie žygius, galime apie tai tęsti. Keletą metų organizuojate žygius žiniai apie šunis asistentus skleisti bei paramai fondui rinkti. Gal galėtumėte truputį plačiau papasakoti apie žygius. Kaip kilo mintis pradėti ir kaip jie padeda šiomis dienomis?

 

Mūsų fondas labai neeilinis. Mes niekada neverkėme sakydami: „Žiūrėkite, kaip blogai“ arba „Kokie vargšai mūsų žmonės, paremkite“. Mes visada dirbome, kad būtų rodomas potencialas, įkvėpimas, šypsena, kiek daug galima padaryti, jeigu žmonės susijungia. Ir visai netyčia prieš pat karantiną nusipirkau bilietą eiti pasivaikščioti 10 km tiesiog sau. Nes, galvoju, na, pati pasivaikščiosiu. Tada ištiko karantinas. Ir taip mūsų fondas labai sunkiai laikėsi, o per karantiną nesurinkome nė euro. Šunų jau buvo, berods, keturi ar penki, reikėjo mokėti už dresūrą, reikėjo rūpinti šeimomis, nes nėra taip, kad mes išdresuojame šunį, atiduodame ir pamirštame. Mes prižiūrime šunis iki jų gyvenimo galo. Apmokame kirpyklas, ėdalą, veterinarinę priežiūrą. Kad tik tai šeimai, kuri turi žmonių su negalia arba kurio žmogus su negalia, būtų kuo lengviau. Daugelį metų yra stiprus įsipareigojimas. Ką daryti? Tai sugalvojome, kad aš einu tuos dešimt kilometrų, bet jungiame kameras, kviečiame spaudą ir sakome, kad tai darau savo fondo tikslais.

 

Tuo metu paaiškėjo, kad nebuvo pasiekta tokio rekordo, tai automatiškai pakvietėme, kad būtų pripažintas Lietuvos rekordas. Tuo metu nuėjau, berods, 12 kilometrų ir sužinojau, kad tai viršijo Gineso rekordą, bet negaliu jo gauti, nes nesurinkau dokumentų ir jo nevykdžiau. Yra labai didelis visų reikalavimų segtuvas.

 

Na, jau kitais metais dėl sportinio intereso ir dėl to, kad mūsų fondas tokiu būdu buvo atpažįstamas, pirmyn siekti to Gineso rekordo! Man, kaip žmogui, buvo šaunu parodyti, kad rekordas priklauso man, nes aš jau ir pernai jį pasiekiau, tiesiog jis buvo nepripažintas. Ir fondui gerai. Taigi, keliavome Gineso rekordo, po to, žinote, paragauji ir kyla apetitas.

Man labai patiko būti su žmonėmis, patiko pats renginys. Patiko, kad tai buvo žmonių susirinkimo vieta, kad buvo įkvėpimas, kad mes visi sušlapome, bet buvome laimingi, nes ėjome naktį per lietų. Ir kilo klausimas, ką daryti toliau? Ir tada pasakiau: „Žinote ką, žmonės, einu tūkstantį kilometrų. Einu skersai Lietuvą, einu tūkstantį!“ Tada tiek organizatoriai, tiek mano vyras susėdo ir sako: „Mes labai tave mylime, labai tavim tikime, pirmyn, 300 km pradžiai. Jeigu norėsi daugiau, pagalvosime apie daugiau.“ Praeitais metais suorganizavome paskutinį žygį, kuris buvo 300 kilometrų nuo mano gimtinės iki tos vietos, kur siekėme kito savo rekordo. Norėjome parodyti visą gyvenimo kelią, kurį žmogus gali nueiti. Mažai kas ir žino, kad pas savo tėvelius 15 metų praleidau lovoje. Vėliau išmokau eiti, tiksliau, važinėti vežimėliu ir tik vėliau išmokau vaikščioti su ramentais. Mes norėjome parodyti visą kelią – nuo to, kai galbūt nėra jokių šansų ir tavo gyvenimas yra tarp keturių sienų, iki stebuklų, kai atsiranda šuniukas ir jis tave nuveda kur nors.

Ir šiemet planuojame jau (kol kas taip manau, bet niekada į tai nespjaunu) paskutinį žygį, kartosime Gineso rekordą. Tikimės jį pagerinti, kadangi nelabai žinojome, ką darome, darėme tai vidury miškų per lietų ir tamsą. Aš kažkaip jaučiu, kad rezultatas galėtų būti geresnis, ir stengsimės tokį padaryti.

 

Juo labiau kad žinau, jog žmonės tikisi: „Na, tai kur žygiuojate šiemet?“ Na, tenka susėsti ir galvoti, na, tai kur žygiuojame šiemet? Ir prašėme Gineso rekordo, kad leistų žygiuoti 24 valandas. Na, tai mums būtų kainavę maždaug 15 tūkst. eurų, kurių mes tikrai nebūtumėme jiems davę. Sakome, ne, žinote, mums šuniukai yra svarbiausia. Mes už juos mokame tikrai brangiai ir pirmyn nemokamai. Tai, ką galėjome daryti nemokamai, – gerinti šį rekordą, tai ir darysime.

 

Puiku ir smagu, kad yra palaikymo komanda, kuri jau laukia, kuri kviečia, prisijungia ir palaiko Jus. Gali paminėti, kurią dieną tai vyks.

 

Visų iš tiesų labai laukiu gegužės 30 dieną Vilniaus universiteto botanikos sode nuo 10 val. ryto iki 22 val. vakaro. Nebūtina eiti viso kelio, nebent labai norite, galima prisijungti ir pusvalandžiui, valandai, kelioms valandoms. Tiesa, įspėju, kad šuniukų vestis negalima. Kol kas išsiderėjome, kad keliautų tik šunys asistentai Tai va, tai irgi rodo tą kelią, kai po truputėlį parodome, kad šunys asistentai nieko blogo nepadaro, kad šventė buvo graži, tada atkeliauja ir visi kiti šuniukai. Labai laukiame visų palaikančių. Visą informaciją rasite https://mulanfondas.lt ir https://svajoniuzygis.lt. Tikrai laukiame kiekvieno prisijungiančio, nes tikiu, kad tai bus labai graži žmoniškumo ir šuniškumo šventė, kur visi išmoksta, kad viskas įmanoma.

 

Truputį dar grįžkime prie Jūsų fondo veiklos. Norėjau paklausti, kaip dėl savanorių, ar priimate savanorius prisidėti prie žygių ar kitų fondo veiklų?

 

Savanorius visada priimame, tik tai nėra taip lengva, kad savanoriu gali būti iš vakaro nusprendęs ateiti ir juo būti. Kad galėtų tai daryti, mes apmokome, kaip tinkamai su šunimis elgtis. Žinote, nieko negali nutikti šuniui blogiau, negu nemokytas žmogus. Iš tikrųjų, visos tos bėdos, kai sakoma, kad šuo kam nors įkando ar ką nors padarė, tai šuo niekada gyvenime niekam nieko nepadarys, jeigu prieš tai žmogus jo nebus nuskriaudęs arba jeigu žinos, ką jis daro.

Apmokome savus savanorius, jeigu tai susiję su šunimis. Kitas dalykas, kartais net žmonėms su negalia reikia pagalbos. Jeigu kas nors kur nors išvažiuoja savaitgaliui ir reikia pagloboti šuniuką arba kieno nors mama turi bėgti į darbą, kas nors turi pažiūrėti ir vaiką, ir šunį dėl to, kad galbūt tuo metu artimieji negali. Pas mus darbo visada yra ir visada galima kreiptis. Tik visada reikia turėti minty, kad teks mokytis. Jeigu patinka mokytis ir mėgstate gamtą, šunis, mes tikrai jūsų laukiame. Su mani galima susisiekti per https://mulanfondas.lt, ten yra visi mano kontaktiniai duomenys: elektroninis paštas, telefono numeris. Tikrai mus pasieksite.

 

Norėjau dar paklausti: kadangi esate „Lietuvos galios“ bendruomenės dalis, kokią vertę Jums suteikia buvimas šioje bendruomenėje?

 

Iš tiesų sudėtinga pasakyti vienareikšmiškai, nes, viena vertus, labai didelis džiaugsmas, kad į tą bendruomenę tave priima, tu žinai, kad yra aktyvūs žmonės, kurie stengiasi dėl Lietuvos, ir labai džiaugiuosi, kad tavo darbą mato ir pripažįsta. Antra vertus, su kiekvienu pripažinimu atsakomybė auga ir mes nesame… Kitaip sakant, anksčiau tai buvo šunys asistentai, kuriuos ruošėme iš širdies, Mulana buvo mano asmeninė istorija, o dabar maksimaliai turime dar labiau apgalvoti kiekvieną žingsnį, kiekvieną žodį, kiekvieną mūsų kokybės ženklą ir tai, ką mes duodame žmonėms, kad nepadarytume gėdos ne tik sau, bet ir „Lietuvos galios“ bendruomenei. Patvirtinti tą pasitikėjimą, kuris mums duotas, nes, man atrodo, kiekvieną kartą, kai tave įvertina ir priima į kokią nors bendruomenę, tau parodo pasitikėjimą. Kad to pasitikėjimo neišduotume, turime parodyti, kad buvome jo verti, mums reikia stengtis ir stiprėti, judėti pirmyn. Labai džiaugiuosi, bet ir tą atsakomybę atpažįstu, džiaugiuosi, nes tai irgi stipina ir įkvepia nenueiti šunkeliais ir toliau stengtis, kad mūsų žmonėms ir Lietuvai būtų gerai.

 

Tikrai džiaugiamės, kad esate bendruomenėje, ir Jūsų darbais. Visuomet linkime, kad ir toliau kokybė augtų ir gerėtų. Norėjau dar paklausti, kokie Jūsų ateities planai, kokie kiti žingsniai?

 

Oi, ne vienas, ne du ir ne trys. Aš, kaip sakiau, bent jau stengsiuosi šiek tiek padaryti pertrauką nuo kardinalių iššūkių, kai reikia kone nusibaigti trasoje, nes tai tikrai sunku. Labai noriu išleisti keletą knygų, kai kurios jų jau beveik baigtos ir artimiausiu metu išeis. Ir pagaliau apsiginti daktaro laipsnį. Labai tikiuosi, kad per šiuos metus tai pavyks įgyvendinti ir galėsiu didžiuotis, kad esu ne tik sportininkė ar socialinių inovacijų kūrėja, bet ir pripažinta akademikė. Taigi dabar noriu baigti šitos reikalus.

 

To mes ir linkime ir labai džiaugiamas Jūsų darbais. Labai ačiū už pokalbį ir už nuostabius Jūsų darbus. Linkime, kad ir toliau viskas klostytųsi puikiai.

 

Labai ačiū ir lauksime visų. Tikrai lauksime. Didžiuliai sveikinimai visiems.