„Lietuvos galios“ tinklalaidė: „Orūs namai“
Transkribuota serija:
Šioje serijoje kalbamės su Marija Bunkaite, socialinio projekto „Orūs namai“ sumanytoja ir vykdytoja. Projektas siūlo senjorams geresnėmis nei rinkos sąlygomis išsinuomoti būtent jiems įrengtus butus „Orių namų“ senjorų daugiabučiuose ir taip sprendžia įvairias senjorų apgyvendinimo problemas.
Sveiki, Marija.
Sveiki.
Papasakokite, kas yra „Orūs namai“, kaip kilo mintis pradėti projektą?
„Orūs namai“, paprastai sakant, yra senjorų daugiabučiai. VšĮ „Orūs namai“ valdo dabar jau trečią senjorų daugiabutį, juose butus gali pigiai nuomotis senjorai, kuriems reikia kažkokios pagalbos. Įsivaizduokim, kuris neturi savo būsto, yra netekęs jo arba tame būste negali saugiai ir oriai gyventi, bet jam dar nereikia senelių namų, jam nereikia nei slaugos, nei globos, jis yra pilnai savarankiškas, jam reikia elementariai namų.
Iš vienos pusės, jis galėtų nuomotis būstą rinkoje. Iš kitos pusės, už lietuvišką pensiją nelabai oriai gaunasi, plius konkurencija didelė: studentai, užsieniečiai, jaunos šeimos, kurie neturi būstų, jie visi yra konkurentai, ir senjorai, kaip taisyklė, lieka paskutiniai šitoj konkurencinėj eilėj. Taip pat dar vienas dalykas – rinkoj nuomojantis, patys senjorai sako, kad yra nesaugu dėl to, kad privatininkas bet kada gali sakyti: aš noriu parduoti būstą, išsikraustyk. Kai tau 75, 80, 90 metų, jau reikia saugumo ir garantijos, kad tu čia galėsi gyventi tiek, kiek tu pats norėsi, arba iki gyvenimo galo. O ne, kad esi priklausomas nuo nuomotojo malonės. Visos tokios problemos atvedė iki to, kad mes 2018 metais su gerų žmonių pagalba nupirkome pirmą pastatą Vilniuje. Ten padarėm keturis butus, atidarėm kaip pilotinį senjorų daugiabutį, tiesiog pasižiūrėti, kaip tai atrodys, nes tai buvo visiškai nauja.
Senjorams labai patiko, netgi turbūt viršijo lūkesčius. 2023 metais atidarėm antrąjį senjorų daugiabutį. Vilniaus senjorų daugiabutyje buvo tik keturi butai vienoje vietoje ir bendra erdvė bendrai veiklai. Tada nupirkom antrą pastatą Alytaus rajone Krokialaukyje ir ten jau įrengėme šešis butus su bendra erdve bendrai veiklai, taip atidarėm antrąjį senjorų daugiabutį. Tada irgi labai greitai užsipildė. Buvo įdomu, kaip čia seksis, nes ne Vilnius, o kaimas. Geriau sekėsi negu Vilniuje, nes jeigu tu nenori gyventi mieste, tai išsinuomoti būstą kažkur periferijoje dar sudėtingiau, pasirodo, jau nekalbant legaliai išsinuomoti, kad galėtum visas kompensacijas susitvarkyti, patikimai ir saugiai, kad tavęs tikrai jau neišmes niekas.
Irgi labai pasiteisino, džiugu. Lygiai prieš du metus mes nusipirkom pastatą Vabalninke Biržų rajone ir ten jau bus 11 butų vienoje vietoje, jau toks rimtesnis daugiabutis, kadangi trečias projektas, tai jau drąsiau. Bus 11 butų ir taip pat erdvė bendrai veiklai, nes svarbu ne tik, kur gyventi, bet ir bendruomenė, kad nebūtum svetimas. Jei kiekvienas turi atskirus butus, savo virtuves, tualetus, miegamuosius, gali ir vienas pas kitą į svečius vaikščioti ar bendroje erdvėje susitikti. Mes visi susitinkam toje bendroje erdvėje, pasėdim kartą per mėnesį.
Tai puiku, tokia bendruomenė tikrai susikuria.
Taip, jie tokie truputį savarankiški, bet ir turi savo namus, bet jie savarankiški. Aš daugiau į jų gyvenimus stengiuosi nesikišti, nebent ko nors patys prašo.
Ir jau esate apgyvendinę, kaip minėjai, du senjorų daugiabučius. Gal turėtum ar galėtum pasidalinti, kokiomis realiomis istorijomis žmonių, kurie gyvena „Oriuose namuose“ arba kurie laukia suremontuotų jūsų butų?
Visų pirma, aišku, noriu labai pasidžiaugti sėkmės istorijomis, nes pats toks modelis gyvenimo, kai tu ir savarankiškas, bet ir su kompanija. Tas labai pasiteisino, vis tiek yra didelis ir baisus dalykas, ypač vyresniame amžiuje, jeigu tau kas nors atsitiks ir tavęs neras savaitę ar dar ilgiau, tai yra jų didžiulė baimė, jie net neužsirakinę savo butuose gyvena, nes jeigu reikės išsikviesti greitąją ar bent jau kaimynui į sieną pabarškinti, jei kažkas negerai, tai kad galėtų įeiti, ir tai labai priduoda saugumo.
Nebūtinai jie ten visi sutaria, kaip cukrumi pabarstyta tikrai nėra. Jie ten ir draugauja, ir nedraugauja, ir kartu veikia, ir kartu neveikia. Viskas kaip normaliame gyvenime, visko būna, normalūs kaimynai, bet tiesiog tas saugumo jausmas yra labai didelis ir orus priedas prie senjoro gyvenimo. Tai tos sėkmės istorijos yra tokios, kur įsivaizduokime žmogų, kuris neturi kur gyventi, ir dėl kažkokių priežasčių, papasakosiu kelias istorijas, jis yra žmogus be namų.
Tai yra pilnai savarankiški, protingi, mąstantys žmonės, viskas su jais yra gerai, išskyrus tai, kad priėmė kažkokį neteisingą sprendimą. Norėjo kaip geriau, gavosi kaip visada. Ir galiausiai liko be namų. Štai kokios būsenos žmogus ateina gyventi pas mus ir po pusės metų jis pražįsta, prasiskleidžia, tas saugumo jausmas daro stebuklus.
Aišku, tos problemos, dėl kurių jis neteko namų, niekur nedingsta, bet bent jau žmogus turi stogą virš galvos ir gali ten kurti savo namus taip, kaip jam patinka. Tų istorijų, kodėl žmonėms prireikia naujų namų, yra įvairiausių. Moteris su vyru, vyras numirė, namas per didelis, vaikai per toli, tai namą atidavė anūkams ir atsikraustė pas mus.
Nes anūkai vis tiek ne ta kompanija, kaip sakant, lūkesčiai dideli, kad dabar jau čia mane prižiūrės, o realybė yra tokia, kad neturi jie laiko, ir gaunasi konfliktai, ir didžiulis nepasitenkinimas iš abiejų pusių. Tai ir išeina atskirai gyventi. O mūsų butai yra pritaikyti, nedideli, kompaktiški, komfortiški, labai geri.
Čia tokia iš linksmesnių istorijų, o būna ne tokių linksmų istorijų. Gyveno moteris su sugyventiniu socialiniame būste, tas socialinis būstas buvo sugyventinio vardu, sugyventinis mirė, o moteris neturi jokių teisių į tą socialinį būstą. Viskas, laisva, išsikraustyt per 30 dienų kur nori. Kita turėjo butą, bet sūnus ėmė paskolą ir sako: mama, gal tu gali laiduoti už mano paskolą verslui. Nu kaip mama atsakys sūnui? Negali atsakyti sūnui, tai laidavo, verslas nepasisekė, mamai reikėjo parduoti savo butą ir išmokėti sūnaus paskolą. Sūnus išvažiavo į užsienį ir mamai pagelbėti negali, mama viena pati ir neturi kur gyventi… Iš vienos pusės, pas mus gatvėje negyvensi, ir mes neturim benamystės tokio masto kaip Los Andželas, kur 50 tūkstančių benamių, gyvenančių gatvėje palapinėse. Jie tai gali daryti visus metus, mes tokių sąlygų neturim, dėl to mūsų visi tokie senjorai vis tiek kažkokius sprendimus yra priėmę, jie gatvėje negyvena, bet gyvena kur nors pas gimines, pas vaikus, santykiai kenčia, depresija ir taip toliau. Savarankiškumas tiems, kurie dar gali būti savarankiški, yra didelis pliusas.
Tai tikrai toks geras variantas pasiūlyti žmonėms, kurie gali savarankiškai gyventi, kurie nori autonomijos, ir gal tų galimybių tik kartais trūksta, jeigu ne į jus kreipiantis.
Taip, jie visi puikiai supranta, kad niekas jų čia niekuo nekaltina, kad jie patys kalti, kad kažką ne taip gyvenime kūrė, aišku, stengėsi, bet gavosi, kaip gavosi. Bet ką jiems daryti tada, kai jau gavosi taip, kaip gavosi.
Tai puiku, kad esate. Gal gali papasakoti plačiau, kaip veikia pats modelis, ką turėtų žinoti norintis papretenduoti į tokį butą, kokios yra sąlygos, kaip patekti?
Kaip taisyklė, pretendentų mes neieškom, nes paslauga yra, bet norinčių yra daug daugiau, negu galim patenkinti, nes plėstis ir atidaryti naują daugiabutį yra kosminiai pinigai, dėl to po truputį plečiamės, bet ne taip greitai, kaip norėtųsi. Ir kaip socialinis verslas kiekvieną kapeiką, kurią uždirbam, dedame į plėtrą.
Socialiniame versle mes dirbam kad ir pelningai šiek tiek, tas šiek tiek pelningai yra dėl to, kad būstai yra pastatyti už rėmėjų pinigus. Visas tas pelnas ir visa nauja parama eina toliau į sekančių daugiabučių kūrimą, ir norisi, kad plėtra, aišku, su laiku plėstųsi, nes daugiau būstų – daugiau galimybių plėstis. Bet poreikis yra didžiulis, ir vis dėlto dabar pagrindinis mūsų ramstis yra rėmėjai, kurie supranta prasmę šitos idėjos, kurie supranta verslumą šitos idėjos, kur ne tai, kad, kaip sakau, yra problemų, verslas labai gerai mato galimybes išspręsti socialines problemas versliai. Nes gali kaip kokio „Maisto banko“, tikrai ten šventieji, ir jo visada reikia, nes žmonės visada nori valgyti, bet tai yra amžinas procesas. Tu ten dėsi, dėsi ir dėsi, ir to labai reikia ir viskas yra gerai, bet verslas labai vertina šitą galimybę, kad tu vieną kartą įdėjai paramą, daug paramos, pastatai daugiabutį „ant kojų“ ir nuo to laiko jis jau gyvena savarankiškai, jis sprendžia ir finansinę problemą, jis yra tvarus, jis pat save išlaiko ir jis sprendžia senjorų problemas metų metus į priekį.
Vienkartinė parama, vienkartinė investicija, o tos naudos yra labai daug metų į priekį ir labai daug reikalauja. Norim plėstis, tik kad vis mes stringam toj vienoj vietoj. O gyventojų tai ne, mums tikrai netrūksta, nes bent kartą per porą savaičių tikrai išgirsti naują istoriją, kodėl norėtų gyventi pas mus.
Aš visada užsirašau kontaktus ir sakau, kad kai kas nors atsilaisvins, duosiu žinoti, bet jūs vis tiek ieškokite kitų variantų, nes gali būti, kad greitai nebus.
Taip, užtrunka remontai, tikiu. Dabar 11 butų, ar ne, minėjote, tai investicijų daug?
Ir laiko ir daug finansų, bet labai smagu, kadangi jau pirmas važiuoja, antras važiuoja, tai čia yra labai daug motyvacijos ir daug įkvėpimo. Iš ten galima pasisemti žiūrint, kaip gerai jiems ten, tikrai gerai, aš labai patenkinta.
Ir kaip galima prisidėti prie jūsų misijos? Ar ieškote savanorių, ar paramos? Kaip labiausia kviestumėte?
Su savanoriais yra sunkiau dėl to, kad tai yra statybos darbai, tai čia ne bet kas gali daryti. Aišku, ieškom dažniausiai finansinių rėmėjų, kurie gali prisidėti. Verslų, kurie gamina mums reikalingas medžiagas arba prekiauja, kad nuolaidų padarytų. Dėl to finansais yra paprasčiausia prisidėti, tada mes jau ieškom, kur čia pigiau ir efektyviau tuos pinigus panaudoti, kažkokius darbų etapus tada planuojam. Vabalninke pusę darbų turbūt jau padarėm. Dar šiais metais darysim remontą, kitais metais įrenginėsim ir jau kitų metų gale norisi, kad jau žmonės tenai gyventų.
Ir kokie ateities planai? Ar dar taip toli į priekį nežvelgiat?
Jau žvelgiam, labai žvelgiam, norisi turėti tokių senjorų daugiabučių tinklą visoje Lietuvoje. Kai matai, kad veikia, tai labai norisi, kad daugiau to veikimo būtų. Dar kitas dalykas yra pastatai. Tu paimi kažkokį seną, apleistą pastatą. Pažiūrėjau Vabalninke priešais bažnyčios vartus 15 metų stovi apleistas gražus, įspūdingas pastatas, beveik šimto metų senumo, buvo statytas kaip vienuolynas, užkaltais langais, tikrai nepuošia miesto. Paimi, sutvarkai ir jau tu esi draugas kaimynų, nes tikrai pagražinai visą erdvę, ir ta erdvė jau yra įveiklinta, ir įveiklinta labai smagiai. Tai dar vienas aspektas, kur gauti tokį pastatą, kai ateis laikas pirkti naują, plėstis, tai tada žiūrėsim, ką rinkoje gali gauti už socialiniam verslui prieinamą kainą, nes rinkoje mes vis tiek negalim konkuruoti su verslais. Gal kas nors padovanos, gal kas nors žemės sklypą padovanotų, nes norisi ir nuo nulio pamėginti statyti, o ne tik atnaujinti. Aišku, tame yra daug prasmės, kad tu išgelbėji kažkokį seną pastatą, įveiklini, bet ir nuo nulio norisi paeksperimentuoti, o kaip būtų, jeigu visiškai naują privatų socialinį daugiabutį pasistatytumėm, nes privačių socialinių būstų Lietuvoje nėra.
Tikrai čia irgi būtų tokia naujovė – Lietuvai parodyti, kad galima ir pasistatyti.
Taip, pasaulyje socialinius būstus didžiąja dalimi valdo nevyriausybinis sektorius, o ne savivaldybės. Valdo ir savivaldybės, bet vis tiek didžiąja dalimi tai yra socialinių projektų ir socialinių verslų dalykas. Pas mus dar kol kas ne. Daug kas skambina: „papasakokit, kaip, aš irgi norėčiau“. Bet kai tu papasakoji ir kai žmogus supranta, ką reiškia suremontuoti, kiek tam pinigų reikia ir paskui ką reiškia vis dėlto tais žmonėmis rūpintis, daugeliui tiesiog praeina noras. Ir jeigu stato daugiabutį, tai tiesiog parduoda kaip normalų daugiabutį be jokios socialinės misijos. Pilnai suprantu, kad žmonės, kurie gali vystyti tokius projektus, jie iš to daro biznį. O tokie keisti žmonės kaip aš nedaro verslo sau, daro verslą tik tam, kad tą socialinę problemą spręstų.
Taip, ne visiems socialinė misija svarbi tiek, bet labai puiku, kad atsiranda. Planuotumėte toliau plėstis regionuose ar grįžti į Vilnių, Kauną, ar tiesiog kur rasite galimybę?
Kur rasim galimybių, čia didžiausias dalykas, o kada nors tikrai grįšime ir į didmiesčius, bet jau tada mes turėsime turėti didelį finansinį užnugarį, nes didmiestyje ką nors nupirkti, suremontuoti arba statyti yra kosminiai pinigai, tai dar kol kas ne, kadangi labai gerai veikia ir ne didmiesčiuose, tai pradžiai reikia šitą erdvę išnaudoti.
Be to ir šiaip, didmiesčiai ir mažesni miesteliai, kaimai yra visai kita bendruomenė, visai kitas gyvenimo būdas, jie vieni kitus pažįsta, jiems ten daug jaukiau, nes tu nesi tik kažkoks sraigtelis, tu tikrai esi bendruomenės dalis. Ir mes ieškom tokių lokacijų, kur ta bendruomenė būtų veikli, kur būtų bažnyčia, kur būtų parduotuvė, kad žmogus tikrai savarankiškai galėtų gyventi, klestėti. Biblioteka, bendruomenė, bažnyčia – kad viskas būtų vietoj. Ir tai yra didžiulis skirtumas tarp miesto susvetimėjimo ir kaimo, kur vis dar visi vieni kitus pažįsta. Tam reikia laiko – prisijaukinti naują vietą ir naują kaimą, nes suvažiuoja iš visos Lietuvos, tai nėra taip, kad tik vietinių reikalas.
Ačiū, Marija, gal gali paminėti, kur daugiau informacijos galima surasti apie jus?
Arba „Facebook“ „Orūs namai“ arba svetainėje Orusnamai.lt.
Puiku! Ačiū labai už skirtą laiką, už nuostabią misiją ir darbus! Linkiu, kad plėstumėtės ir toliau ir kad kuo daugiau tokių daugiabučių atsirastų.
Ačiū.