„Lietuvos galios“ tinklalaidė: „Namai visiems“

2025-09-18

Transkribuota serija:

 Laba diena, Giedre.

 

Labas, Auste, smagu matyti.

 

„Namai visiems“ jau nemažai metų veikianti organizacija, bet nuo ko viskas prasidėjo? Kokia yra veiklos pradžios istorija, gal galėtumėte pasidalinti?

 

Žinoma, galėčiau.  Organizacija jau daugiau nei 12 metų veikia Šakiuose, ir iš tikrųjų jau savo organizacijos istoriją pasakojau ne vieną kartą ir jau pati tiek ją išjautusi, kad kiekvieną kartą galvoju, kaip dar čia daugiau emocijos pridėti. Iš tikrųjų viskas prasidėjo netikėtai, mano vyras yra iš Šakių, ir nusprendėme, kad reikia iš didmiesčio, iš Kauno, persikelti gyventi į Šakius.

 

Ir kai čia atvykom, mažas miestelis, šeši tūkstančiai gyventojų, kaip koks nors Vilniaus mikrorajonas, ir mes tiesiog pradėjom dairytis, ką čia galima veikti. Aišku, darbų labai nėra. Ir tada mes sugalvojom atidaryti savo kebabinę. Didmiestyje prisižiūrėta, tada dar buvo ant bangos. Ir atidarėm, dviese sau tenai dirbom, šeimai pragyvenimo šaltinį turim – savo nedidelį versliuką.

 

Pakaitom dirbom, turėjom mažą dukrytę, ir tada vieną kartą ateinu jau su vyru keistis pamainom, ir vyras sako: „Matei, čia kiekvieną dieną toks benamis praeina, mūsų konteinerius iškuičia.“ Sakau: „Mačiau.“ Sako: „Žinok, aš šiandien jį pasikviečiau, pavaišinau, ne pardaviau, bet pavaišinau.“ Sakau: „Vau, kaip fainai, kaip gerai padarei.“ „Bet koks geras jausmas!“ – sako, ir aš matau, jis tokioje euforijoje, nes, atrodo, jeigu tu turi verslą, tai tau turi būti euforija, kad tu uždirbai šiandien daug pinigų, o čia ne, atėjau ir matau – vau, kažką gerą padariau.

 

Jis pradėjo tą žmogų globoti, jis iš tikrųjų neturėjo namų, neturėjo pajamų, jis po konteinerius ieškodavo kažkokio maisto kiekvieną dieną. Ir vyrui buvo taip faina. Bet, aišku, vis tiek pragyvenimo šaltinis čia – mūsų kebabinė. Tada mes po kažkiek laiko atsidarėm nedidelę kavinukę. Nu ir ta euforija, kad vėlgi čia gal lieka maisto, ką daryt, gal pasidalint?

 

Nu ir va, ir taip labai natūraliai, organiškai mes nuėjom į Savivaldybę, į Paramos skyrių, ir sakom: „Mes turime tokią iniciatyvą – nemokamas maitinimas. Mes galim 10–15 žmonių kasdien pamaitinti. Tiesiog.“ Aišku, žmonėms buvo keista, kaip čia ir kas, bet mes tai pradėjom daryti, pradėjom maitinti iš pradžių 10–15, paskui pamatėm, kad ta veikla labiau veža, negu kad verslas, ir tos pajamos, nors aišku, Šakiuose koks čia tas verslas, ten vienas kitas žmogus. Ir ta mūsų istorija taip prasidėjo. Mes dviese, dar turėjom savanorių, tiesiog ten, kur buvo kavinė,  nuoma nutrūko, labai organiškai, natūraliai, mums reikėjo toliau kažką daryt, mes vėl su ta pačia Savivaldybe, leiskit mums toliau maitinti nemokamai, skyrė kitas patalpas, tada mes ten vėl gaminom dviese, atsirado daugiau savanorių, galiausiai tai kažkaip užaugo į didelę bendruomenę, nemokamas maitinimas tapo tiktai dalis veiklos, bet taip labai natūraliai, be kažkokių didelių planų, strategijų. Ir šiai dienai organizacija veikia daugiau nei 12 metų, su didele komanda, ir ne tik maitinimas čia, mes daug ko veikiam pas save.

 

Taip organiškai, iš poreikio žmonių, tiesiog matėte, kad reikalingas maitinimas, ir suteikėte tokią galimybę. Kaip organizacija dabar? Kokios yra pagrindinės veiklos, jau ne tik maitinimas, yra daugiau, pasidalinkite.

 

Tas visas augimas, kaip aš sakau, jau kaip organizacijos, kaip bendruomenės, prasidėjo turbūt 2019 metais, prieš pat COVID‘ą, kada mes parašėm pirmą projektą, Europos Sąjungos finansuojamą, ir iš tikrųjų turėjau daug iššūkių, nes pati rašiau, tokių projektų nebuvau rašius niekada, ir ten nusimatėm labai daug veiklų, tai yra tų pačių žmonių įtraukimas į įvairiausias edukacijas, mokymus, susitikimus, ekskursijas.

 

Ten, aišku, jau darbo užmokestis buvo numatytas ir darbo vietos. Tai būtent tas projektas ir buvo toks startas. Išeiti vien tik iš labdaros valgyklos. Ir mes pradėjom teikti paslaugas, asmeninę pagalbą, senjorų klubai, buvo šachmatų varžybos, turnyrai ir visokios kitokios veiklos.

 

Pasibaigus projektui, mes pamatėm, kad yra milžiniškas poreikis mūsų mieste. Be galo daug senjorų, nes tai yra senstantis kraštas, regionas. Ir mes  nusprendėm nesustoti, tada vėlgi akreditavomės, pradėjom teikti paslaugas, jau su Savivaldybe partneriais tapome, ir šiai dienai organizacija teikia 11 socialinių paslaugų, visos jos yra orientuotos į senjorus arba žmones su negalia, nes tame mes matome labai daug prasmės ir turime jau didelį būrį ir darbuotojų, ir savanorių, dirbam ne tik Šakiuose, bet ir Šakių regione, bet tą pirminę savo labdaros valgyklos veiklą mes išsaugojom ir čia didžiausią būrį savanorių turime.

 

Ir jau vežam net ir į namus senjorams, kurie negali ateiti iki labdaros valgyklos, tai mūsų arkliukas. Nesvarbu, kiek ir ko mes darom, vis tiek per maitinimą žmogų pasikviesti ir jį išgirsti mums atrodo pats prasmingiausias ir svarbiausias dalykas mūsų veikloje.

 

Minėjote, kad dirba daug savanorių. Kokius darbus atlieka savanoriai, kaip jie įsitraukia į veiklą?

 

Pats procesas, jeigu taip viską iš eilės papasakojus, tai ryte savanoriai renkasi skusti bulves, morkas, nes reikia sriubai, savanoriai plauna indus, tvarko patalpas, sriubą pilsto į indelius išsinešimui, komandos grupuojasi į tokias grupeles, kurios lankys senjorus namuose, jiems pristatys maistą. Tada grįžę vėl turi susitvarkyti, čia tokia daugiausiai  savanoriškų resursų reikalaujanti dalis.

 

Taip pat yra pas mus susitikimai, senjorų klubai, tai taip pat savanoriai jungiasi į muzikos, pavyzdžiui, pamokėles ar užsiėmimus. Na, kažkoks savanoris labai gražiai groja pianinu, ateina ir su mūsų senjorais dainuoja, groja. Taip kuria emocinį ryšį savo gebėjimais. Kompiuterinio raštingumo senjorus jaunimas mokina, ypač vyresnius. Viskas siejasi su bendruomene ir bendryste. Savanoris gali ateiti ir pats išsakyti, kuo jis gabus ir kuo norėtų ar galėtų prisidėti.

 

Iš tikrųjų labai daug galimybių įsitraukti ir pagal savo norus, ir pagal galimybes. Kokie yra atsiliepimai savanorių, gal kokių nors istorijų turėtumėte pasidalinti? Kokio grįžtamojo ryšio  sulaukiate?

 

Visada turiu užanty vieną labai gražią istoriją, tikrai jau pasakojau turbūt irgi ne vieną kartą. Tai vyko prieš keletą metų, kada dar aš pati turėjau galimybę ir laiko dirbti virtuvėje, pati virdavau sriubą ir ją dalindavau. Ateina viena vyresnio amžiaus moteris ir sako: „Rytoj išeinu į pensiją, noriu pas jus dirbti.“ Aš tai senjorei sakau: „Žinokit, šita mūsų veikla savanoriška, neapmokama, ir čia mes tiesiog vieni kitiems padedam.“ Ji sako: „Taip, aš noriu dirbti nemokamai.“ Tiesiog nemokėjo įvardinti, kad tai savanorystė. Ir aš dar kartą pasitikslinau, ar ji tikrai supranta, kad tas darbas neapmokamas, kad čia tiesiog dėl bendruomenės. „Taip, taip, viskas gerai.“

Iš tikrųjų, ji išėjo į pensiją, susitvarkė dokumentus ten, kur ji dirbo, darželyje virėja visą gyvenimą, ir atėjo pas mus į labdaros valgyklą. Penkis metus iš eilės, diena iš dienos ji ėjo savanoriauti. Aš atvažiuoju, jau mūsų savanorė skuta bulves ar jau užsikaitus puodą. Tikrai tiek tos energijos ir meilės, ir rūpesčio kiekvienu pas ją buvo. Turbūt dar būtų ir toliau savanoriavusi, bet tada ištiko gyvenimas, prasidėjo COVID‘as, turėjome vyresnio amžiaus asmenis kaip ir apsaugoti. Tada jau, aišku, tame periode ji atsitraukė. Kas liūdniausia, kad kai nustojo savanoriauti, jai ir sveikatos problemų atsirado, nes kol tą darė, niekada  nejautė kažkokių sunkumų, bėdų. Čia man irgi vienas labai gražus pavyzdys, kad kol mes esam kažkam reikalingi, kol kažką darom, save realizuojam, iš tikrųjų tas gyvenimas veža, jis daug gražesnis ir mielesnis, ir sveikesnis. Čia mano viena iš tokių jautriausių ir gražiausių istorijų apie savanorystę ir pagalbą kitam.

 

Iš tikrųjų, mes visi galime savanoriauti, ar ne, nesvarbu, kiek mums metų. Ir tikrai tas jausmas, kad esi reikalingas, yra labai svarbus, ypač vyresniame amžiuje, kai jau išeini iš tų darbų, kuriuose galbūt realizuodavai save.

 

Tikrai taip.

 

Kokie jūsų planai, ateities projektai? Galbūt irgi esate jau nusimatę, kur toliau judate?

 

Toliau – senjorų gerovei, gyvenimo kokybei gerinti tikrai ieškom būdų, inovatyvių sprendimų, kaip galima padėti, kaip prisidėti. Taip pat šiek tiek jau žengiam koją iš Šakių, ir gretimuose rajonuose kviečiasi savivaldybės kažkiek atsinešti savo indėlio. Nusimatę tikrai esam ir tą patį maitinimą šiek tiek atnaujinti, galbūt net ir oresnėje aplinkoje, galbūt ir su galimybe pačiam pasirinkti, ką aš noriu valgyti, o ne tik tai, ką tą dieną valgykla išvirė. Tai turim tikrai daug visokiausių idėjų, galbūt visų net nesinori iš karto atskleisti.

Vienas iš pačių svarbiausių mūsų tikslų tai yra būtent bendruomeniškumo kūrimas, skatinimas. Turbūt vienas didžiausių mūsų buvo paskatinimų, kaip aš minėjau, pats pirmas mūsų projektas, kuris neliko nepastebėtas ir 2022 metais buvo apdovanotas „Europos bure“. Įvertintas kaip bendruomeniškumo kūrimą skatinantis projektas, tai mums buvo toks vau, nes mes tai, ką sugalvojom, tarytum atrodo taip natūralu, senjorai čia pašoks, čia padainuos, ir staiga gauni apdovanojimą, tokį tikrai svarbų. Galvoju, gal čia tikrai svarbu, ir tada dar labiau užsikuri, dar labiau ieškai tų galimybių. Tai mes nuolat procese. Nuolat girdim, ieškom, norim, kad ta bendruomenė būtų stipri. Kurti tokią bendruomenę, vieni kitiems padedančią, tai mums yra labai svarbu.

 

Gal jau atsakėte į kitą mano klausimą, bet norėjau paklausti, kas Jus pačią įkvepia judėti toliau ir kurti? Daug pozityvių emocijų iš tikrųjų girdžiu ir matau, kai kalbate apie savo veiklą, bet gal dar kokia mintimi norėtumėte pasidalinti?

 

Iš tikrųjų tas grįžtamasis ryšys, žmonių pasidalinimas, kad  veikla, kurią tu darai, iš tikrųjų atnešė naudą. Va, dabar su jumis kalbant, man vėl iškilo istorija, jeigu galima, pasidalinsiu. Visai neseniai, prieš dvi savaites, viena iš mūsų komandos narių eilinį kartą, kaip ir kiekvieną dieną, lankė senjorus, vienas senjoras neatidarė durų.

Galima tiesiog palikti stiklainį ir eiti toliau, bet mūsų savanorė nenurimo, kartą skambino į duris ir dar kartą ir galiausiai išgirdo, kad už durų tikrai kažkas yra, tiktai neatidaro. Paskambino man, ką daryti, mes priėmėme sprendimą, kad reikia kažkaip įeiti. Išsikvietėm tarnybas, išlaužė duris, gaisrininkai ir mes įėjom ir radom tą senjorą iškritusį iš lovos ant žemės, jau nesugebantį įlipti, telefonas ant spintelės buvo paliktas, ir turbūt, jeigu mūsų savanorė nebūtų atėjusi, jis galbūt taip ir būtų likęs ant tos žemės. Jis buvo išvežtas į ligoninę, ir dabar jau turbūt praėjo dvi savaitės, mūsų savanorė ir toliau jį ligoninėje aplanko, ne ilgam, bet vis tiek, kaip ji informavo, iki šiol dar jo niekas kitas neaplankė, nors galbūt kažkur yra brolis, kiek sužinojo, bet tikrai mūsų vienintelis žmogus, kuris jį lanko. Man tai yra be galo jautru ir be galo atrodo svarbu rūpintis vieni kitais, nes jeigu tikrai nieko nėra, po kokios savaitės galbūt kažkas iš kaimynų sakytų, kad gal jau reikėtų ten pažiūrėti… Nedaug, bet taip daug iš tikrųjų, kad tavęs nepaliko, tave rado, tavim rūpinasi ir galbūt net iki paskutiniosios. Mes tikrai turim tokių atvejų, kur iki pat paskutinio išlydėjimo žmogaus mūsų savanoriai būna, rūpinasi, kad tas išėjimas būtų orus, nebūtų vienišume. Tai yra didžiausia mano darbo prasmė ir esmė, kodėl aš tai darau, tas žmogiškumas. Tikrai man tai labai svarbu.

 

Taip, labai svarbu būti bendruomenėje ir jaustis, kad ne tik esi reikalingas, bet ir rūpi, esi ne vienas, ir tikrai labai jautri, graži istorija, labai smagu, kad jūsų savanoriai ir jūs darbą šį atliekate, ir iš tikrųjų galbūt gyvybę žmogaus išgelbėjote tą dieną.

Taip pat esate „Lietuvos galios“ bendruomenės nariai, noriu paklausti, kokią vertę jaučiate, ką jums buvimas šioje bendruomenėje suteikia?

 

Galvojau apie tai ir nenorėjau taip visai banaliai atsakyti. Galvojau, kaip čia ką, bet vėl supratau, kad kas yra paprasta, tai yra tikra. Iš tikrųjų labiausiai jaučiu įkvėpimą, nes kiekvieną kartą, tiek skaitydama kitų bendruomenių pasidalinimus, tiek dalyvaudama renginiuose, jaučiu įsikvėpimą iš kitų, jeigu kiti gali, tai ir mes galbūt. Esam su kitom bendruomenėm bendravę, klausiu, o kaip jūs tai padarėte, gal pasidalintumėte, gal susitinkam, gal susisiekiam.

Tu ne vienas, nes mums irgi kartais būna visko, aš čia dabar taip kalbu įsikvėpus, patikėkit manim, būna visko: ir rankos nusvyra, ir jėgų nėra, ir galvoji, dėl ko viskas. Ir tada, bendruomenėj būnant, galvoji, ne, taigi yra dėl ko, čia mes ne vieni. Paskutiniam renginy kai buvom, ten viena organizacija pasidalino, jeigu klounai gali, tai jau mes tikrai galim.

Ir, žinokit, kartojau ir kartojau ir kartojau, ypatingai, kai sunku su lėšų pritraukimais, ne visada čia visi prisideda. Bet jeigu klounai gali, tai, vadinasi, tikrai galiu ir aš. Šitoj bendruomenėj labai džiaugiuosi tuo palaikymu ir įkvėpimu. Aišku, ir projektų idėjų pasidalinimu, parsivežam kažkokių, bet labai palaikymas yra svarbu.

 

Taip, iš tikrųjų labai smagu, kad organizacijos palaiko vienos kitas ir padrąsina, ir įkvėpimo duoda, nes tikrai yra visko, yra sudėtingų problemų, kurias ir jūs sprendžiate, ir kitos organizacijos, tai tikrai tikiu, kad visko yra ir reikia to palaikymo ir tos bendruomenės, kad kartu įveikti sunkumus būtų lengviau, ir tiesiog džiaugtis kartu visada irgi smagu.

 

Kur dar būtų apie Jus galima informacijos surasti, jeigu kažkas klausosi, norėtų ar prisijungti, ar sužinoti daugiau?

 

Turbūt pagrindinę informaciją, tą tikslią informaciją apie save mes talpiname savo interneto svetainėje namaivisiems.lt. Taip pat aktyviai dalinamės „Facebook“ paskyroje, „Instagram‘o“ gal šiek tiek paskyroje mažiau dirbame. Turbūt pagrindiniai šaltiniai šie. Aišku, ir nacionalinėje spaudoje yra keletas straipsnių, bet čia jau turbūt paieškojus per „Google“ galima rasti. Bet pati tiksliausia tai yra mūsų svetainėje.

 

Ačiū labai, Giedre, už pokalbį ir už jūsų darbus. Linkiu didžiausios sėkmės ir toliau su visais ateities projektais ir idėjomis.

 

Ačiū labai, Auste, už pokalbį.

 

  • vytis
Lietuvos Respublikos Prezidentas
Gitanas Nausėda
© 2025 Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija, biudžetinė įstaiga. Visos teisės saugomos.
S. Daukanto a. 3, LT-01122 Vilnius tel. +37069842639, el. paštas: aurika.grozova@prezidentas.lt
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre. Juridinio asmens kodas: 188609016