„Lietuvos galios“ tinklalaidė: „BaiDarom“

Šiandien kalbamės su Rolandu Lubiu, Lietuvos karių asociacijos Keliautojų klubo prezidentu, apie jų organizuojamą akciją „BaiDarom“. Akcijos tikslas – netradiciniu būdu, tai yra plaukiant baidarėmis, atlikti pavasarinį tvarkymąsi, valyti upes, ežerus, rinkti šiukšles stovyklavietėse.

Transkribuota serija:

Sveiki, Rolandai.

 

Laba diena.

 

Kaip gimė „BaiDarom“ akcijos idėja?

 

Klubą 2011 metais užregistravom. 2014 metais darėm elementarų žygį baidarėmis ir Aukštaitijoje beplaukiant tiesiog degino akis, kiek poilsiavietėse šiukšlių žmonės palieka, krantuose labai daug išmestų šiukšlių, tiesiog numesti „čipsų“ pakeliai ir taip toliau.

Depozitas, aišku, nebuvo priiminėjamas, buvo pilna plastikinių butelių, akis labai rėžė, kur būna upės sąnašos padarytos, tų šiukšlių tiesiog masiškai, tonomis priplukdyta į vieną kampą. Tiesiog nieko nemąstydami pabandėm rinkti su klubiečiais. Paskui jau sakom, kad reikia rinkti šiukšles. Elementariai dėl to, kad žmonėms užkliuvo už akių, kad jau per daug jų. Kai stovyklavietėje sustojome, bandėm išmesti šiukšlės, ten konteineriai privartyti pilni šiukšlių, ir žmonės veža, palieka.

Ir matosi, kad iš poilsiaviečių žmonės nesiveža šiukšlių, jie palieka jas toje poilsiavietėje. Bet kur numeta, numeta, numeta.  Nusprendėm daryti su baidarininkais akciją.

 

Smagu. Ir kaip akcija atrodo šiuo metu, kiek jau metų vyksta?

 

Nuo keturioliktų. Buvo tokia akcija „Mes darom“, jei neklystu, ji atsirado 2011 metais. Mintis akcijos buvo lygiai taip pat rinkti šiukšles, labai graži akcija, viskas ten tvarkoje. Pasakėm, kad mes tą patį darysim, tik darysim su baidarėmis. Jokio skirtumo, kaip rinkti šiukšles, mes pasirinkom kitą priemonę – plaukti su baidare ir rinkti šiukšles.

 

Kaip dabar? Jau išaugo akcija už klubo ribų, prisijungia daug žmonių, kaip atrodo ji šiandien?

 

Prieš 4–5 metus buvo pikas – 500–600 žmonių, baidarių buvo kiek, ir baidares duodavo, įtakojo tai tikriausiai, dabar truputėlį apmažėjo, bet poreikis yra dar labai didelis, tose lokacijos vietose, kur darydavom mes iš metų į metus, ten pat darydavom ir valydavom.  Su naujais baidarininkais susitarti yra sudėtingiau truputėlį. Jie nori atlygį gauti, mes kaip ir einam dirbti, mokėt nenorim. Šiai dienai atsiranda nauji etapai, nauji maršrutai ir nauji baidarininkai atsiranda, ir nori valyti. Jeigu Aukštaitijoje pradėjome tą daryti ir kasmet valom, Aukštaitijos regiono vandens turizmo asociacija visą laiką duodavo anksti pavasarį baidares nemokamai, ten jau patys sako, kad valyti nebereikia šitam ruože, kitam ruože irgi nebevalome, nes nėra ko valyti. Kitas dalykas, žmonės  bevalydami šiukšles, berinkdami, patys suprato, kad mėtyt nereikia, nes kažkas kitas turės paimti.

Ir jeigu mažiau reikia valyti Aukštaitijoje, tai Dzūkijoje dar pakankamai nemažai, Vilniuje labai daug yra ką valyti, ką tvarkyti, visur reikia mums baidarininkų pagalbos, nes sugeneruoti 300–400 baidarių yra sunku, kartais būna šauksmas tyruose, tad atsiliepkite, kas dar nori prisijungti, mes jums duosim žmonių.

Žmonių surenki ir tada duodi tiems, kas duoda baidarių. O iš kitos pusės, baidarininkai turi perprasti, kad mes atvažiuojam ne pramogauti, o jų trasas išvalyti. Čia toks esminis skirtumas. Dar jiems už tai mokėti? Tai čia tokie kompromisai, sunkiai, bet suradom, kad jie vis dėlto baidares duoda mums neatlygintinai, o mes tą ruožą sutvarkome.

 

Tai šiuo metu irgi ieškote baidarininkų, nuomos punktų, kurie norėtų įsijungti?

Taip.

Šiai dienai turiu kolektyvų, kuo labai džiaugiuosi, kad atsiranda ne pavieniai asmenys, o kolektyviai, jie prašo kažką išvalyti.

Šitos akcijos metu sumanėm, pasitarėm su ornitologais ir pradėjom kabinti inkilus dančiasnapiams. Tai toks didžiulis inkilas, daugiau negu vieno su puse metro aukščio maždaug. Dančiasnapis yra įtrauktas į raudonąją knygą. Inkilą padedam į baidarę, tai užima visą vieną sėdimą vietą, plukdom ir paskui instruktuojamės su ornitologais, kaip kabinti inkilą, kur nukreipti, kokioje vietoje, aukštyje, ir bandom kabinti. Ne visą laiką gaudavosi, nes pakankamai sunku. Ypač turi būti labai artimas priėjimas prie vandens, reikia ir medį tinkamą rasti. Labai džiugu, kai inkilus kabinom, kabinom ir vis nematydavom tų dančiasnapių, paskui viena komanda grįžta: „Mes matėm dančiasnapių su dančiasnapiukais“. Kita komanda grįžta: „Mes irgi juos matėm, jų aptikom“. Žmonės tokį moralinį bonusą gavo, nes dirbo, dirbo, kabino ten, lokacijas siuntė mums, kur jie iškabino, mes lokacijas ornitologams perduodavom, kad pasižiūrėtų tuos inkilus kažkiek, kiek gali jie. Aišku, daug inkilų gamta suniokoja, galbūt kažkas pavagia, nes jie yra pakankamai brangūs. Čia viena mūsų problemų – gauti inkilų dančiasnapiams, nes vienas inkilas kainuoja maždaug apie šimtą eurų. Jis toks didelis, ir jį transportuoti labai sunku, ir komandai yra iššūkis pakabinti. Viena komanda kabina vieną inkilą. Iki didžiausių nuotykių, kol pakabina. Ypač kai, pavyzdžiui, merginos plaukia ir reikia pakabinti tą inkilą. Jisai sveria 10–15 kg ir reikia pakabinti 2–3 m aukštyje. Tai kaip merginos sumąstys įlipti į medį, palaikyti, prikalti, tai nėra lengva.

 

Iš tikrųjų, aš pati praeitais metais prisijungiau prie akcijos ir kabinome inkilą. Tikrai buvo sudėtinga. Turėjome komandoje aukštų vyrų, kurie padėjo, bet vis tiek turėjome galvoti mechanizmus, kaip užsilipti, kaip atsiremti, nes kabinti trijų metrų aukštyje yra reikalų.

 

Yra reikalų. Smagu, bet čia ir yra visas iššūkis. Suburia draugus, suburia komandą padaryti kažką gero, paskui, kai plauki ir matai, kad ten gyvena, labai faina, ir su ornitologais kalbėjau, Lietuvoje dančiasnapių situacija labai pagarėjo. Labai džiaugiuosi. Aišku, tu kabini dančiasnapiui, o apsigyvena pelėda arba kitas paukštis. Tu neprieisi ir neišvarysi.

Dar kita akcija prie tos pačios, nauja – „BriDarom“. Ne „BaiDarom“, o „BriDarom“. Nuo žodžio „bristi“. Tai parenkam upių ruožus, kur yra daug šiukšlių, bet jos yra ant dugno.

Neištrauksi.

Jo, jo, su baidarėm plaukiant nėra galimybės ištraukti. Tada maunamės tokias iki pažastų ilgas gumuotas kelnes, einame upės vaga ir renkame šiukšles.

Atstumai ženkliai mažesni, jeigu „BaiDarom“ vidutiniškai nuo 10 iki 15 km plaukiam, tai čia kokie 5 km, nes šiukšles reikia neštis, tai jau komplikuota. Labai komplikuota, jei kokią nors padangą randi, ratlankius arba durelės mašinos, tai temptis visus tuos kilometrus yra per daug sudėtinga, o čia į baidarę sukrauni, sukrauni ir plukdai. Prie kranto išimi, išmeti viską, ten jau surinkinėja arba savivaldybė, arba mes į konteinerį sudedam. Įvairiai. Taigi naujas dalykas „BriDarom“, paleista registracija, kas registruojasi į „BaiDarom“, tuo pačiu gali išbandyti ir tokį veiksmą.

 

Minėjote, kad anksčiau prisijungdavo 600 žmonių. Kaip praeitais metais ir šiais metais, kiek tikitės prisijungusių?

 

Šiais metais dabar jau yra apie 300, bet reikia nepamiršti, kad čia yra išmėtyta po visą Lietuvą. Aukštaitija, Dubysa, Vilniaus regionas, Dzūkija. Čia nėra vienoje vietoje, 10–15 km ruože 10–12 žmonių ir viskas.

 

O kiek tų ruožų šiuo metu yra ir kurios upės, gal galite paminėti?

 

Tos upės, kuriose vyksta nuoma. Nesakyčiau, kad tik nuo baidarių nuomininkų ten šiukšlės, nes kai plauki upe ir įplauki į kokį nors miestelį ar gyvenvietę, ar kaimelį, šiukšlių padidėja labai daug tam ruože, ir ne tokių šiukšlių, kurias naudoja baidarininkai, plaukdami upėmis, ar poilsiautojai, kaip  buteliai, visokie plastikiniai dalykai nuo užkandžių, o randi tokius dalykus išmestus į upę kaip seni puodai. Jūs gi nesinešite seną puodą išmesti į upę plaukdami baidarėmis.

Seni puodai, lovos, batutai, vaikai nebešokinėja ir juos išmeta tiesiog į upę, mašinų detalės: durelės, kapotai… Liūdna, labai liūdna. Aišku, dar ūkio technikos ratai, padangos senos.

Yra tokių upių, tokių ruožų, kur retai kas plaukia, bet ten įsiprašom, kažkaip susitardavom su gamtosauga, bet ten ir šiukšlių mažiau. Ten, kur masinis plaukimas yra, ten šiukšlių daug. Aišku, numeris vienas – tai Vilnius, Vokė. Bet jau labai smarkiai sumažėjo. Ne pirmi metai. Nes jeigu anksčiau išveždavom iš vieno taško visą savivartį, dabar to nebėra jau. Dabar plaukėm ten, kur jau buvo pravalyta. Baidarėse buvo po kokius 5–6 didžiulius šiukšlių maišus, bet vos vieną maišą besurinkom. Akivaizdus skirtumas. Aišku, aptinkam ir tokių dalykų, kai plauki palei ežerą, renki šiukšles ir užplauki į salą, o ten tiesiog piestu plaukai atsistoja – autotransporto dalys paliktos. Tai čia reikia arba žiemą su rogutėmis tempti, kuo aš labai abejoju, arba vasarą su valtele plukdyti, nes ten didelės tos dalys. Niekaip  galvoje netelpa.

 

Bet, atrodo, situacija taisosi, žmonių sąmoningumas didėja ir šiukšlių mažėja?

 

Dėl žmonių sąmoningumo tai čia net atskira tema galėtų būti. Nes vaikus su savimi plukdom, jiems reikia paimti šiukšlę, šiukšlė yra  purvina, šlapia, jie ją ima rankom, deda į maišą, purvinasi, visas iki ausų tas vaikas būna purvinas, kažkur reikia pabristi, kad paimti šiukšlę, ir jis renka šiukšles, renka,  deda, krauna. Ar jis paskui gamtoje numes šiukšlę? Ir čia nereikia auklėti kažkokiais pasakymas. Jeigu jis pats padirba, padaro tą, kitą kartą jis jau supras, kad šito daryti nereikia, taip ir auga žmonių sąmoningumas.

Dabar jau baidarininkai nuomodamiesi baidares dažnai patys paprašo šiukšlių maišų, tiesiog,  jeigu pamatys šiukšlių. Ir žmonės prirenka tų šiukšlių. Tas veiksmas labai džiugina. Tai pasikeitė, jau nereikia akcijos specialios, tiesiog renka šiukšles.

 

Tikrai toks jau kitas etapas, atrodo, kur jau esame pasiruošę ir ypač mylintys gamtą, plaukiantys vertina tai, kad gali būti švarioje aplinkoje.

 

Turėdami šitą akciją manom, kad ji sėkminga, motyvuojam žmonės, švarinam gamtą, viskas tvarkoje. Vieną kartą buvau Gruzijoje, šiukšlių prie jų upių yra begalė. Mes praeitais metais siuntėme grupę į Sakartvelą vaikščioti kalnais, kad jie padarytų „BaiDarom“, konkrečiai Svanetijoje. Žmonės grįžo su didžiausia euforija, labai patiko jiems. Kai pradėjo rinkti šiukšles, kartvelai, arba svanai, klausė, ką čia jie daro, kodėl tai daro, nes dar nesusivokę žmonės. Pradėjo nešti jiems visokius hačiapurius, chinkalius ir ką tik nori, juos vaišinti, aišku, ir vynu, kaip Gruzijoje be vyno. Tai labai džiugu. Ir patys kartvelai jungėsi prie lietuvaičių, rinko šiukšles. Kiek jie išrinko? Vieną šimtąją galbūt, nes jų labai daug. Jie pradėjo rinkti, pradėjo tai daryti. Mes parodėm tą gerą pavyzdį. Ne nuvažiavom ir ne liepėm jiems susirinkti, ne, nuvažiavom, pradėjom rinkti, maža to, kad mes pradėjom rinkti, mes atsiklausėm jų valdžios, ar galim čia atvažiuoti, pavaikščioti po kalnus ir rinkti šiukšles. Sako, gerai, mes tada renkam ir ateina žmonės, kartu rinkti. Aišku, ten visko buvo, aukštesnė valdžia atvažiuoja nusipaveiksluoti, kiti atvažiuoja parinkti.

Grįžo su labai gera nuotaika iš Gruzijos. Dvi komandos ten buvo po šešiolika žmonių.

Tikrai išlipom iš Lietuvos ribų.

 

Taip, iš Lietuvos ribų išėjote, tikrai įkvėpėte žmones, parodėte, kad kiekvienas taip gali. Tikrai gal kartais nekyla mintis, atrodo, kad čia kažkas kitas turi pasirūpinti.

 

Taip, taip. Turbūt taip ir mano, kad čia kažkas kitas turi, nes jie labai paprastai galvoja –čia yra valytojų darbas. Bet kaip viena valytoja išvalys tiek šiukšlių?

 

Taip, tikrai taip. Dar norėčiau, kad pasidalintumėte praktine informacija, kaip prisijungti prie akcijos, kur rasti informacijos? Klausytojams, kurie norėtų dalyvauti šiais metais.

 

Mūsų „Facebook’e“ arba tinklalapyje www.lkakeliautojai.lt  beveik pačioje pradžioje matosi akcija „BaiDarom“, atsidarome, pasirenkame ruožą ir atsidarome registracijos lapą.

 

Esate „Lietuvos galios“ bendruomenėje, norėjau paklausti, kokią vertę jaučiate būdami šiame projekte?

 

Labai džiaugiuosi, kad ten renkasi socialiai aktyvūs žmonės. Jų tikslas yra ne pelnas, ne materialinis, daugiau socialinis, tas labai džiugu. Turime naudos tokios, kad per jūsų platformą žmonės sužino apie mus ir registruojasi po truputį, mes tuo labai džiaugiamės. Ir dar kita nauda tai, kad susipažįstame su tais, kurie panašiai mąsto. Bendradarbiaujame  su jais. Trys ar keturios organizacijos jau kaip komanda dalyvauja. Tai labai gerai, ir tuo labai džiaugiuosi.

 

Puikios bendradarbiavimo galimybės.

 

Taip, atsirado daugiau bendradarbiavimo galimybių, tave pamato, sužino ir atitinkamai atsiranda dar kitos iniciatyvos, kurios irgi laukiamos.

 

Rolandai, dėkoju labai už pokalbį ir už darbą, kurį darote. Labai smagu kad „BaiDarom“ gyvuoja ir tęsiasi, nors yra iššūkių visose veiklose. Linkiu didžiausios sėkmės!

 

Ačiū.