Keliaujančios architektūros dirbtuvės moko vaikus telktis ir kurti miestą
Jaunų architektų galvose prieš dešimtmetį kilusi iniciatyva „Keliaujančios architektūros dirbtuvės“ jau apkeliavo daugiau nei pusšimtį Lietuvos miestų. Susibūrę profesionalai ir savanoriai telkia ir moko vaikus įgarsinti savo idėjas, kurti bei savomis rankomis gražinti aplinką.
Viena iš projekto vadovių Margarita Kaučikaitė idėją nuo 2013 m. sugalvojo ir įgyvendina kartu su kolegomis iš viešosios įstaigos „Architektūros fondas“.
„Mes, architektai, linkstame galvoti apie aplinkos kokybę. Susibūrę į „Architektūros fondą“, pradėjome galvoti apie visuomeninius edukacinius projektus, kurie būtų skirti ne tik profesionalams, bet ir visuomenei. Turėjome svajonę keliauti po Lietuvą, ją pažinti, prisidėti prie gražesnės aplinkos kūrimo“, – apie projekto pradžią pasakojo M. Kaučikaitė.
Architektai, panorę savo patirtimi dalytis su visuomene, nusprendė, kad jų tikslinė grupė – vaikai ir jaunimas iš mažesnių Lietuvos miestų. Taip jie ėmėsi spręsti net kelias aktualias problemas vienu metu: ne tik tobulinti Lietuvos miestelių aplinką, bet ir telkti bendruomenę, įgalinti vaikus save atrasti kūrybinėje veikloje.
„Suaugusieji projekte dalyvauja netiesiogiai – vaikams padeda įgyvendinti jų idėjas ir gelbėja statybos procese. Vaikai ir jaunimas yra pagrindiniai idėjų autoriai ir sprendimų priėmėjai“, – aiškino M. Kaučikaitė.
Unikalus įtraukumo modelis
Pasiryžusi imtis šio daugialypio projekto, „Architektūros fondo“ komanda tai ėmėsi daryti iš esmės: sukūrė metodą, kuris padeda užtikrinti efektyvų vaikų įsitraukimą į visus dirbtuvių projekto etapus. Tai – tarsi iliustratyvus gidas, vedantis per atskirus punktus ir padedantis vaikams geriau suprasti kiekvieno etapo užduotis.
„Kai pradėjome, Lietuvoje tikrai nebuvo panašių projektų. Ir po dešimties metų, bent jau architektūros lauke, esame vieninteliai, kurie nuosekliai dirba su vaikais, nors vystančių veiklas su bendruomenėmis tikrai daugėja“, – pasakojo projekto atstovė.
Galvodami apie darbą su vaikais, jaunieji architektai dairėsi pavyzdžių ir užsienyje. Netiesiogiai veiklą įkvėpė suomiška architektūros mokykla „Arkki“ – ji vaikų edukacija užsiima jau daugiau nei du dešimtmečius.
Pasak M. Kaučikaitės, jų sukurtas lietuviškasis metodas nuolat tikslinamas ir tobulinamas, nors jo esmė nepasikeitusi. Vienas svarbiausių metodo principų – suteikti vaikams laisvę pasirinkti ir priimti sprendimus.
Įdomu tai, kad, įgyvendinant projektą mažuose miesteliuose, į jį pavyksta pritraukti didžiąją dalį įvairaus amžiaus vietos vaikų.
Vaikus įgalinti padeda ir plaktukai
Per „Keliaujančių architektūros dirbtuvių“ veiklos dešimtmetį jau tapo aišku, kurios metodikos dalys vaikams lengvesnės, o kurios – sunkesnės. Bene sunkiausia vaikams – pačios idėjos kūrimas, kai reikia iškomunikuoti, ką jie galvoja, ir išsilaisvinti drąsiai kalbėti.
„Mūsų savanoriai su vaikais eina į ekskursijas, per jas tiesiogiai susipažįsta. Taip panaikinama hierarchinė mokytojo pozicija. Vaikai iš savo perspektyvos rodo miesto aplinką ir tai, kas jiems svarbu. Mes tariamės su vaikais, o diskusijų metu išrenkame idėją, kuri bus įgyvendinta. Vėliau eina kiti etapai – išsirenkama vieta projektui, daromi eskizai, vėliau – maketai iš popieriaus ar kitų medžiagų“, – pasakojo M. Kaučikaitė.
Jos teigimu, geriausiai savanorių ryšį su vaikais padeda sukurti būtent piešimo ir maketų gamybos procesai. Toks būdas ryšį užmezga greičiau nei tiesiog žodžiai. Tiesa, pačius vaikus labiausiai džiugina fizinė veikla – statybų procesas ir galimybė išnaudoti įvairiausius įrankius: pjovimas, dažymas, šveitimas, gręžimas. Nors mažuose miesteliuose vaikai įpratę dirbti, šiame projekte jie, prižiūrimi savanorių, visus įrankius turi galimybę naudoti savarankiškai.
„Vaikams labai svarbu suprasti ir įspūdį padaro tai, kad jie projektą patys įgyvendina nuo pradžios iki pabaigos“, – džiaugėsi architektė.
Objektų įvairovė
Projektas per visą veiklos laikotarpį yra aplankęs 53 Lietuvos miestus, kai kuriuose iš jų jau lankėsi po keletą kartų. „Keliaujančiose architektūros dirbtuvėse“ iš viso sukurta net 60 mažosios architektūros objektų, tarp kurių tokie įdomūs pavyzdžiai kaip kelių dalių namelis medyje, beždžionių tiltas, septyniolikos metrų lieptas į tvenkinį su persirengimo kabina.
„Kartais savanoriai su vaikais sukuria daugiafunkces terasas, skirtas laisvalaikiui, suoliukų grupes ar jų interpretacijas, taip pat vaikų žaidimo aikšteles. Kadangi projekto dalyviai yra vaikai, dažnai jie kuria sau. Tačiau labai džiaugiamės, jei sukuria objektus, kurie pritaikyti visiems miestelio gyventojams“, – pasakojo M. Kaučikaitė.
Tiesa, projekto kūrėjų tikslas yra skatinti vaikus tapti ne architektais, o tiesiog atsakingais aplinkos kūrėjais, įgalinti jaunąją kartą skleisti savo idėjas ir taip kurti stipresnes bendruomenes.
„Didžiojoje dalyje apkeliautų Lietuvos miestų esame užmezgę ryšį su dirbtuvių dalyviais. Netgi turime sėkmės istorijų, kai tie patys vaikai dalyvauja keliose skirtingose dirbtuvėse ar paaugę tampa projekto savanoriais“, – pasakojo iniciatyvos autorė.
Įkvepianti savanorystė
Nors kai kurios organizacijos ir iniciatyvos Lietuvoje dar susiduria su savanorių trūkumo problema, „Keliaujančios architektūros dirbtuvės“ sulaukia gausybės norinčiųjų dalyvauti tokioje kūrybiškoje veikloje.
M. Kaučikaitės teigimu, „Architektūros fondo“ kontekste savanorystė labai populiari, mat komanda buria ne tik profesionalius savanorius, bet ir besidominčius miestu žmones, taip pat pedagogus ir jaunimo darbuotojus.
„Unikalu, kad iki karantino į dirbtuves susirinkdavo daugiau norinčių savanoriauti žmonių nei mums reikėdavo. Mūsų savanoriai turi galimybę tik ne padėti kitiems, bet ir išmokti tam tikrų įgūdžių, gaudami tam tikras metodines gaires, turi galimybę išnaudoti savo kūrybiškumą komandoje. Tai – motyvacija dalyvauti ir sugrįžti dar kartą“, – sakė projekto atstovė.
Savanoriai iš „Keliaujančių architektūros dirbtuvių“ projekto organizatorių gauna tiek paruošimą, tiek reikiamus įrankius, maitinimą, apgyvendinimą.
Pačią M. Kaučikaitę ir jos komandą motyvuoja po įvykusių dirbtuvių gaunamos teigiamos emocijos ir projekto dalyvių refleksijos. Tiesa, ji neslepia, kad kartais tikrai išvargina pasiruošimo pačioms dirbtuvėms procesai – yra tekę per vieną vasarą organizuoti net 7 skirtingas dirbtuves.
„Man, kaip projektų vadovei, užsiimančiai edukacinėmis veiklomis, patinka dalytis patirtimi su savanoriais ir vaikais, padėti susiburti, kartu pažįstant regionus. Įgautos patirtys visada grąžina suvokimą, kokia prasminga yra ši veikla. Ją tęsti skatina ir tai, kad pati idėja per tiek metų nenuvertėjo, išliko reikalinga.
