Jungtinio Lietuvos vaikų choro vadovė: kiekvienas vaikas turi savo gyvenimo istoriją, kurioje dainavimas užimą ypatingą vietą

Jungtinis Lietuvos vaikų choras – tai muzikos mokyklos „Ugnelė“ ir Lietuvos nacionalinio kultūros centro iniciatyva vykdomas kultūrinės edukacijos projektas, nuo 2016 m. suteikiantis galimybę atokiausiose Lietuvos vietovėse gyvenantiems paaugliams įgyti aukščiausio lygio chorinio dainavimo patirtį, o chorų vadovams – mokytis naujų edukacinių metodų.

Vienas reikšmingiausių choro pasirodymų – šimtmečio Lietuvos dainų šventė, kuriai per du projekto etapus buvo paruošta beveik 800 prieš tai chore niekada nedainavusių vaikų.

Su Jungtinio Lietuvos vaikų choro meno vadove, muzikos mokyklos „Ugnelė“ direktore Valerija Skapiene ir Jungtinio Lietuvos vaikų choro projekto vadove, muzikos mokyklos „Ugnelė“ direktoriaus pavaduotoja Ieva Krivickaite kalbėjomės apie iniciatyvos pradžią, jaunimo įsitraukimą, asmenybę keičiančias Dainų šventės patirtis ir kiekvienam Lietuvos vaikui suteiktą galimybę dainuoti.

– Trumpai papasakokite apie choro veiklos pradžią.

V. Skapienė: Su vaikų chorais dirbu daugiau nei 30 metų. Gera dirbti Vilniuje, kur turime maksimalias galimybes koncertuoti, tobulėti, eiti į priekį. Deja, bet ne visoje Lietuvoje galimybės yra vienodos. Šis suvokimas ir paskatino pradėti Jungtinio Lietuvos vaikų choro projektą. Artėjant šimtmečio Dainų šventei, dėmesį nukreipėme į vaikus, neturinčius chorų, kuriuose galėtų ruoštis, – juos dar 2023 m. pakvietėme į didžiuosiuose Lietuvos miestuose vykstančias repeticijas, kurioms vadovavau ne tik aš, bet ir kolegos Rolandas Daugėla, Arvydas Girdzijauskas, Remigijus Adomaitis. Tokių vaikų susirinko net 800.

I. Krivickaitė:Iš pradžių tai buvo jau dainuojantiems vaikams skirtas projektas, pagal kurį iš įvairiausių miestų ir miestelių susirinkdavo choristai, norintys rimtesnių muzikinių iššūkių, įspūdingesnių koncertų salių, didesnio jaudulio lipant į sceną. Kasmet tokių vaikų vis daugėjo – nuo 60 iki 100, 150, 200. Galiausiai projekte sutiktos kolegės ėmėsi vadovauti padaliniams, ir vaikai jau rinkosi ne tik Vilniuje, bet ir Gargžduose, Šakiuose, Visagine.

– Kokias problemas sprendžiate savo veikla?

V. Skapienė: Lietuvoje trūksta choro dirigentų, norinčių dirbti su vaikais. Liūdna tai konstatuoti praėjusios Dainų šventės kontekste, bet nei valstybės, nei savivaldybių lygmeniu vaikų chorų vadovams nėra užtikrinamos tinkamos darbo sąlygos. O vaikai dainuoti nori taip pat, kaip ir visais laikais, nepaisant nei kompiuterių, nei telefonų.

I. Krivickaitė: Dainų šventės dalyvių statistika rodo, kad Lietuvoje sumažėjo kolektyvų, bet padidėjo vidutinis dalyvių skaičius atskiruose kolektyvuose. Vadinasi, su chorais dirbantys vadovai tvarkosi puikiai, buria stiprias bendruomenes, žmonės noriai eina dainuoti. Bet ką daryti vaikui, kurio miestelyje tokio žmogaus nėra? Ką daryti mokytojui, kuris norėtų burti chorą, bet neturi tam reikiamų sąlygų? Jiems ir bandome padėti įgyvendindami šį projektą.

– Kodėl ši veikla svarbi jums?

V. Skapienė: Aš pati esu iš nedidelio miestelio prie jūros – Šventosios. Mano gyvenimą visiškai pakeitė dalyvavimas Dainų šventėje. Dalyvaudama joje kaip paauglė supratau, koks gražus pasaulis manęs laukia. Supratau, kad tame pasaulyje bus galima pasitelkus muziką burti žmones, padėti jiems rasti glaudesnį ryšį vieniems su kitais ir su šalimi, kurioje gyvename.

I. Krivickaitė:  Man Dainų šventė taip pat buvo gyvenimą keičianti patirtis – užaugau tame tūkstantiniame chore ir iš savo patirties žinau, kokį stiprų pagrindą po kojomis vaikui padeda jausmas, kad esi ne vienas. Norisi tą jausmą padėti pajusti šiandienos vaikams.

– Kuo ši veikla svarbi bendruomenei?

V. Skapienė: Nuolat gauname projekto dalyvių tėvelių ir mokytojų laiškų. Iš jų suprantame, kad dalyvaujančius vaikus palaiko ir jų bendruomenės, kurioms chorinis dainavimas tampa įdomus ir aktualus, tarp tų šimtų dalyvių ieškant pažįstamų ir mylimų veidų.

I. Krivickaitė: Jungtiniame Lietuvos vaikų chore per aštuonerius metus yra dalyvavę pustrečio tūkstančio vaikų. O kai dalyvauja vaikas, neišvengiamai savitu būdu dalyvauja ir jo aplinka – dar bent penki tūkstančiai suaugusiųjų, besirūpinančių, kad vaikas laiku atvyktų į repeticijas ir būtų pasiruošęs koncertams.

– Kokiais rezultatais labiausiai džiaugiatės?

V. Skapienė: Choras yra reiškinys, kurio sėkmę sunku matuoti skaičiais. Ją dažniausiai matuojame emocijomis, todėl labiausiai džiuginantys rezultatai – vaikų akys, spindinčios dainuojant, burti chorus įkvėpti mokytojai, tėvų pasididžiavimo kupini laiškai.

I. Krivickaitė: Žinoma, svarbūs ir įvertinimai. Ne tik mums, bet ir vaikams – dėmesys jiems reiškia, kad jų veikla yra svarbi, įdomi ne tik jiems patiems, bet ir suaugusiesiems. Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kaip ypatinga vaikui išgirsti, kad apie jo chorą kalbama „Lietuvos galios“ apdovanojimuose, kurie buvo transliuojami per LRT.

– Su kokiais iššūkiais susiduriate?

I. Krivickaitė: Norisi sakyti, kad nėra tokių iššūkių, kurie būtų neįveikiami. Jungtiniame Lietuvos vaikų chore išties turime bendruomenę, kuri juos sprendžia ryžtingai ir su džiaugsmu. Mąstydama plačiau, matau rimtą iššūkį, kuris laukia vaikų chorinės kultūros, – ką darysime, jei chorų vadovų trūkumas didės? Tikiuosi, kad Jungtinis Lietuvos vaikų choras bent iš dalies padės šį iššūkį spręsti.

– Pasidalykite geraisiais pavyzdžiais, kaip jūsų veikla keičia žmonių gyvenimus?

V. Skapienė: Tų pavyzdžių daugybė – per aštuonerius metus turėjome vaikų, kuriuos dalyvavimas projekte pastūmėjo gyvenime pasirinkti muzikos sritį. Bet apmąstydama visą projekto kelią ypač džiaugiuosi mokytojais, kurie jame dalyvavo pirmuosius kelerius metus,  – man atrodo, kad ši patirtis jiems suteikė daug pasitikėjimo savimi, projekte jie atrado bendraminčių, su kuriais darbuojasi iki šiol, ir vaikų chorai Gargžduose, Visagine, Utenoje, Šakiuose klesti. Nuostabu jų klausytis festivaliuose ir matyti, kokie pražydę, turintys palaikymą yra chorų vadovai.

– Kas jus labiausiai motyvuoja tęsti veiklą?

I. Krivickaitė: Mažos akimirkos, kai suprantame, kad tai, ką darome, yra reikalinga. Papasakosiu apie vieną iš jų. Per Dainų šventės eitynes Jungtiniam Lietuvos vaikų chorui, kaip ypatingam dalyviui, buvo suteikta garbė eiti po organizatorių ir dirigentų. Kadangi Valerija dirigavo Dainų dienoje, o aš buvau organizacinėje komandoje, ėjome tiesiai prieš vaikus. Beveik užlipusi į Tauro kalną sugalvojau atsisukti ir net sustojau – visas kalnas baltavo kepuraitėmis, kurias buvome nupirkę Jungtiniam Lietuvos vaikų chorui. 800 vaikų vienoje vietoje, su vienodais marškinėliais ir vienodomis kepuraitėmis – įspūdingas vaizdas, ypač pagalvojus, kad kiekvienas vaikas turi savo istoriją ir savo gyvenimą, kuriame dainavimas dabar jau užims ypatingą vietą.

– Kokios veiklos laukia ateityje?

V. Skapienė: Dabar ieškome būdų, kaip prisidėti prie vaikų chorų skaičiaus didinimo Lietuvoje. 2025 m. pradėsime programą muzikos mokytojams, norintiems burti chorus. Pagal šią programą jie įgis bazinių vadovavimo chorui žinių, kurias pritaikys repeticijose su Jungtiniu Lietuvos vaikų choru, o paskui jau, tikėkimės, kasdienėje savo veikloje, vadovaudami įkurtiems naujiems chorams.

– Kaip prisijungti prie projekto?

I. Krivickaitė: Sekite informaciją muzikos mokyklos „Ugnelė“ „Facebook“ puslapyje ir svetainėje – ten visuomet pranešame apie naujas galimybes registruotis ir dalyvauti.

Jungtinis Lietuvos vaikų choras sulaukė įvertinimo „Lietuvos galios“ apdovanojimuose ir tapo vienu iš laureatų „Stiprios Lietuvos“ kategorijoje.