Iniciatyva „Kai miškas ateina į klasę“ kviečia vaikus ugdyti ekologinį sąmoningumą

I. Malukienės kelias į miško klasę prasidėjo dar tuomet, kai ji būdama mokinio mama su vaikų klase keliaudavo į Aukštųjų Šančių ąžuolyną. Vėliau prisijungusi prie „Renkuosi mokyti!“ programos ir tapusi etikos mokytoja, aktyvi moteris pradėjo ieškoti būdų, kaip gamtinį patyrimą nuosekliai įtraukti į ugdymą.

„Mintis sukurti tokią metodiką kilo stebint vaikus mokykloje. Vis dažniau pastebėdavau, kad mokiniams sunku išlaikyti dėmesį, nusiraminti, atpažinti savo emocijas ir būti tyloje. Suaugusieji vaikui dažnai pasako „nusiramink“, tačiau ne visada parodo, kaip tai padaryti. Norėjosi sukurti ne vienkartinę veiklą, o nuoseklų būdą, kuriuo vaikas išmoktų pats sau padėti. Šis procesas tapo ir mano pačios Vilniaus universiteto baigiamojo darbo „Miško patyriminio ugdymo metodikos taikymas V klasės mokiniams“ pagrindu“, – sakė I. Malukienė.

Dėmesys vaikų emocinei sveikatai

Anot pašnekovės, miško klasėje daugiausia dėmesio skiriama mokinių emocinei savireguliacijai, gebėjimui sutelkti dėmesį, įtampos mažinimui ir silpnėjančio ryšio su gamta atkūrimui. Pamokų metu mokiniai išbando įsižeminimo, kvėpavimo, dėmesingumo, pojūčių tyrinėjimo ir refleksijos praktikas.

„Vaikų kasdienybėje daug greičio, ekranų, triukšmo ir nuolatinio vertinimo. Gamtoje jiems sukuriama erdvė, kurioje nereikia skubėti ir bijoti neteisingo atsakymo. Nenoriu vien atimti telefoną ar liepti susikaupti. Noriu parodyti, kaip susigrąžinti dėmesį, atpažinti įtampą ir pačiam save nuraminti“, – sakė mokytoja I. Malukienė.

Pasak iniciatyvos autorės, tai nėra tiesiog terapija ar įprastos pamokos perkėlimas į lauką. Gamtinė aplinka tampa aktyvia ugdymo dalyve – padeda pastebėti, kelti klausimus, veikti drauge ir geriau suprasti savo vidinę būseną.

„Miškas į klasę ateina tada, kai ugdymo procese atsiranda vietos pojūčiams, tylai, atradimui ir buvimui kartu. Maža to, jis ateina ne tik per lauko pamokas, bet ir per žaliąsias bei nusiraminimui skirtas erdves, darbuotojų įsižeminimo praktikas, bendruomenės susitikimus ir dalijimąsi sukaupta patirtimi“, – pabrėžė I. Malukienė.

Pašnekovė atvira – svarbu, kad mokinys iš mokyklos išsineštų ne tik dalykinių žinių, bet ir gebėjimą grįžti į save, o santykis su gamta nebūtų aiškinamas vien tik teoriškai.

„Vienas svarbiausių sakinių, kuriuos išgirdau iš mokinės, buvo: „Aš galiu pati save nuraminti.“ Šis sakinys man yra didesnis rezultatas už daugelį skaičių, nes parodo, kad vaikas įgijo gebėjimą, kurį galės naudoti ir už mokyklos ribų. Kai vaikas gamtą pažįsta per pojūčius, patirtį ir asmeninį atradimą, ryšys tampa tikras, o tvarumas – ne išmokta sąvoka, bet vidinė nuostata“, – sakė I. Malukienė.

Džiugina pastebimi pokyčiai

Pasak KTU Vaižganto progimnazijos direktorės Rūtos Songailienės, stiprios mokyklos kelionės kryptis neretai prasideda nuo vieno žmogaus sumanymo, kuriam bendruomenė suteikia erdvės augti.

„Vadovo užduotis – pastebėti žmogų, sudaryti sąlygas jo idėjai vystytis ir padėti tapti visos mokyklos kultūros dalimi. Mokytoja Ieva atsinešė viziją, kad miškas gali būti ne tik aplinka, bet ir ugdymo partneris, o pats vaikų ugdymas tapti neskubrus, įsiklausantis ir įkvėptas gamtos“, – sakė R. Songailienė.

Mokyklos vadovės teigimu, šios iniciatyvos stiprybė yra jos paprastumas ir pritaikomumas. Norint pradėti, nebūtina turėti brangios įrangos ar netoliese ošiančio miško.

„Jeigu mokyklos kieme auga nors vienas medis, ten jau gali vykti miško maudynės. Svarbiausia – ne vietos dydis, o mūsų gebėjimas sustoti, įsiklausyti, pastebėti aplinką ir šalia esantį žmogų“, – sakė mokyklos direktorė R. Songailienė.

Pasak pašnekovių, didžiausią džiaugsmą teikia pastebimi vaikų pokyčiai. Vilniaus universiteto baigiamojo darbo metu atliktame vienos penktos klasės veiklos tyrime buvo užfiksuota palanki mokinių savijautos, dėmesingumo, bendradarbiavimo ir santykio su gamta dinamika.

„Dešimties balų skalėje bendras mokinių savijautos įvertis pakilo nuo 7 iki 8,61, dėmesingumo gamtoje – nuo 7,54 iki 9,1, gebėjimo pastebėti mažas gamtos detales – nuo 7,08 iki 9,16, o komandinio darbo vertinimas – nuo 8,75 iki 9,55. Jausmo, kad mokinys yra gamtos dalis, įvertis pakilo nuo 7,95 iki 9,76“, – dalijosi I. Malukienė.

Iniciatyvos autorės teigimu, tyrimas vyko vienoje klasėje ir neturėjo kontrolinės grupės, tačiau duomenis patvirtina mokinių refleksijos, fokus grupės pokalbiai, mokytojos stebėjimai ir pokalbiai su mokyklos administracija, klasės vadove bei psichologe.

„Mokiniai pasakoja, kad miško klasėje jaučiasi laisvesni, labiau pailsėję, pastebi daugiau mažų dalykų ir nebijo suklysti. Vienas mokinys savo patirtį apibūdino taip, tarsi „miškas paspaudžia kažkokį mygtuką organizme“. Fokus grupėje vaikai kalbėjo ir apie sustiprėjusį klasės artumą – klasė jiems tapo panašesnė į šeimą. Svarbu paminėti ir tai, kad mokiniai pradėjo ne tik atlikti praktikas, bet ir patys jas kurti bei vesti kitiems“, – džiaugėsi I. Malukienė.

Metodikai reikalinga aiški struktūra

Iniciatyvos autorės teigimu, miško klasei reikalinga aiški struktūra: pasirengimas, susitarimai, pojūčių ir dėmesingumo veiklos, mokymosi užduotis, bendradarbiavimas ir refleksija. Dėl šių priežasčių tenka derinti tvarkaraščius, atsižvelgti į oro sąlygas, mokinių saugumą, skirtingus jų poreikius ir pasirengimą būti gamtoje. Svarbus ir mokytojo pasiruošimas – tos pačios veiklos negali būti mechaniškai perkeliamos iš vienos grupės kitai.

„Ne mažiau svarbus ir poveikio vertinimas. Vaiko savijautą veikia daug aplinkybių, todėl stengiuosi nepervertinti vienos metodikos įtakos. Man svarbu ne tik pasidžiaugti rezultatais, bet ir kritiškai vertinti, kas veikia, ką reikia keisti ir kaip metodiką pagrįsti tolesniais tyrimais“, – sakė I. Malukienė.

Pašnekovės teigimu, iniciatyvai ženkliai augti padeda bendradarbiavimas su mokslo, sveikatos, švietimo, miškininkystės ir gamtosaugos sričių partneriais – Lietuvos sveikatos mokslų universitetu, Valstybinių miškų urėdija, Dzūkijos nacionaliniu parku, programa „Renkuosi mokyti!“, Kauno švietimo inovacijų centru, Vytauto Didžiojo universitetu, Sengirės fondu, Lietuvos gamtos terapijos asociacija ir kitų organizacijų ekspertais.

„Mokiniai gali mokytis iš skirtingų sričių specialistų, o gamtinė aplinka tampa tikra, gyva ugdymo erdve. Svarbia bendradarbiavimo ir sukauptos patirties sklaidos vieta tapo KTU Vaižganto progimnazijoje surengta respublikinė konferencija „Kai miškas ateina į klasę“. Konferencijoje mokytojai ir mokiniai pristatė savo patirtis, buvo skaitomi specialistų pranešimai ir vyko miško maudynių praktika Aukštųjų Šančių ąžuolyne. Tą dieną mokykla tapo patyrimine erdve: joje veikė tylos klasė, pojūčių arbatos kambarys, žalioji erdvė, nusiraminimo kambarys ir kitos bendruomenės sukurtos stotelės“, – sakė I. Malukienė.

Veiklą tęsti motyvuoja mokinių atsiliepimai

Iniciatyvos autorės teigimu, tęsti pradėtą veiklą labiausiai motyvuoja mokinių smalsumas ir jų gebėjimas labai tiksliai įvardyti tai, ko kartais nepastebi suaugusieji.

„Vaikai greitai pajunta, ar veikla yra tik dar viena užduotis, ar tikras kvietimas patirti. Motyvuoja ir tai, kad metodika auga kartu su vaikais. Ji nėra baigtinis receptas. Stebėdama jų reakcijas, skaitydama refleksijas ir girdėdama klausimus, galiu tikslinti veiklas ir kurti vis gilesnį ryšį tarp ugdymo, emocinės savireguliacijos ir gamtos“, – dalinosi iniciatyvos autorė.

Pašnekovė neabejoja – svarbiausias pokytis įvyksta tada, kai praktika išeina už miško klasės ribų ir tampa paties žmogaus asmeniniu pasirinkimu.

„Turime labai gražių istorijų. Pavyzdžiui, vienas mokinys pasakojo, kad įsižeminimo praktiką pasitelkia namuose, kai tarp artimųjų kyla įtampa. Užuot iš karto įsitraukęs į konfliktą ar pasidavęs stipriai emocijai, jis stengiasi sutelkti dėmesį į kvėpavimą, kūno pojūčius ir tai, ką tuo metu mato bei girdi. Praktika neišsprendžia šeimos nesutarimų, tačiau padeda vaikui sureguliuoti savo būseną ir ramiau išbūti sudėtingoje situacijoje“, – sakė I. Malukienė.

Anot pašnekovės, metodikos poveikį patiria ne tik mokiniai, tėvai, mokytojai, bet ir visa mokyklos bendruomenė, o miško idėja jau tapo ne atskira veikla, o visos mokyklos veikimo principu.

„Miško patyriminio ugdymo idėjos palaipsniui pasklido po visą mokyklą: jos koridoriuje mokinių, tėvų ir darbuotojų bendromis pastangomis įkurta žalioji augalų oazė, o iš gamtinių medžiagų sukurtas žaliasis nusiraminimo kambarys, kuriame trečiadieniais darbuotojai kviečiami į trumpas įsižeminimo, kvėpavimo ir dėmesingumo praktikas. Viena mokytoja dalijosi, kad ilgalaikis dėmesingumo praktikavimas padeda jai geriau valdyti savo dėmesį: greičiau pastebėti, kada mintys išsisklaido, sąmoningai sugrįžti į esamą veiklą ir ramiau reaguoti į intensyvias mokyklos dienos situacijas“, – sakė I. Malukienė.

Pasakodama apie ateities veiklas, pašnekovė prisipažįsta turinti daugybę planų ir sumanymų: tęsti duomenų rinkimą, vertinti miško klasės poveikį, tobulinti metodiką, dalytis ja su kitomis mokyklomis. Ir, be abejonės, toliau kurti bendruomenę, kurioje gamta būtų ne vien tik nagrinėjamas objektas, bet ir lygiavertė ugdymo proceso dalyvė.

„Imtis pokyčių gali kiekviena mokykla – nuo artimiausios žaliosios erdvės, vieno medžio mokyklos kieme ar kelių minučių sąmoningo aplinkos stebėjimo. Galima pradėti nuo vieno vienintelio klausimo vaikams: „Ką šiandien pastebėjai, ko anksčiau nebuvai matęs?“ Juk miško patyriminis ugdymas prasideda ne nuo sudėtingos įrangos, o nuo leidimo sau ir vaikams sustoti“, – sakė KTU Vaižganto progimnazijos mokytoja I. Malukienė.

Iniciatyva „Kai miškas ateina į klasę“ dalyvauja „Lietuvos galios“ projekto „Žalios Lietuvos“ kategorijoje.