Aleksandravėlės kaimo bendruomenė: mūsų vykdomos veiklos dovanoja prasmės jausmą

2005 m. įkurta Aleksandravėlės kaimo bendruomenė užsiima socialine, kultūrine, edukacine veikla, skatina savanorystę ir senųjų tradicijų puoselėjimą. Aktyvūs bendruomenės nariai džiaugiasi kasmet Degučių kaime vykstančia poetui Pauliui Širviui skirta „Širvynės“ švente, kaimo kapela „Pilenė“ (vad. J. Raugienė), šakočių edukacijomis, gimtajam kraštui skirtų knygų leidyba ir daugybe kitų prasmingų veiklų.

Stebina originaliomis puokštėmis

Pasak bendruomenės narės Genovaitės Šajaukienės, viena didžiausių Aleksandravėlės kaimo švenčių – iniciatyva „Valstybės dienai – lauko gėlių puokštė“, kuomet Liepos 6-ąją gyvenvietė pasipuošia trispalvėmis, o sodybų kiemus išmargina lauko gėlių kompozicijos.

„Idėja kilo ruošiantis Lietuvos tūkstantmečio minėjimui – norėjosi šią dieną paminėti ypatingai, savaip. Prisiminta legenda apie jaunutę lietuvaitę, pasiryžusią paaukoti save, kad Gedimino pilis stovėtų tvirtai, tačiau dievai pasiėmė tik jos lauko gėlių puokštę. Ši istorija tapo įkvėpimu – gėlės simbolizuoja gyvybę, šviesą, meilę žemei ir Lietuvos stiprybę. Nuo tada kiekvieną Valstybės dieną Aleksandravėlė pasipuošia laukų gėlėmis – tai paprastas, bet šiltas ir prasmingas simbolis“, – sakė G. Šajaukienė.

Aktyvi savanorė Gita Sinkevičiūtė-Araminienė neabejoja – tai diena, kai kiekvienas bendruomenės narys pasijunta tikrąja savo kaimo, krašto, valstybės dalimi ir drauge gali mėgautis pražystančiomis Aleksandravėlės kaimo gatvėmis.

„Ši diena tapo laukiamu, prasmingu įvykiu, kurio niekas nenori praleisti. Džiugu matyti, kaip net tie, kurie anksčiau nesilankydavo renginiuose, dabar su nekantrumu laukia šventės ir eina į pievas ar pamiškes rinkti gėlių. Močiutės kartu vedasi anūkus, o vaikai išmoksta ne tik pažinti gamtą, bet ir džiaugtis savo kraštu, dalyvauti kūryboje. Kai kurie net specialiai pasisodina laukinių ramunių ar pasėja rugiagėlių prie namų, kad galėtų sukurti gražesnes kompozicijas. Tokie pavyzdžiai rodo, kad ši iniciatyva ugdo kūrybiškumą, bendrystės jausmą, meilę gamtai ir savo žemei“, – sakė G. Sinkevičiūtė-Araminienė.

Įsitraukia ir jaunimas

Pasak aktyvios bendruomenės narių, prie iniciatyvos jungiasi ne tik vietiniai žmonės, savo lauko gėlių puokštes atsiveža ir kaimyninių miestų bei miestelių gyventojai.

„Iniciatyva jungia visas kartas: jaunimas susiburia ir paruošia renginio vietą, sukuria kompozicijas ant kalno šlaito ir netgi atskirą jaunimo lauko gėlių puokščių ir kompozicijų parodą gyvenvietės centre, Pauliaus Širvio skvere. Renginio metu primenama daug istorinių faktų iš Lietuvos ir Aleksandravėlės gyvenimo. Su dainomis ir šokiais, laukų žolelių arbata su bitučių medumi bei pačių keptais pyragais sulaukiame devintos valandos vakaro ir kartu su viso pasaulio lietuviais giedame Tautišką giesmę“, – džiaugėsi G. Šajaukienė.

Pašnekovės teigimu, didžiausias iššūkis organizuojant kasmetinę šventę – gamtos išdaigos. Pliaupiant lietui, gėlių kompozicijų skaičius sumažėja, tačiau net ir pačiu nepalankiausiu oru žmonės noriai renka gėles, kuria kompozicijas ir švenčia. Bendruomenėje gimusios iniciatyvos dalyvių skaičius kasmet auga, o puokštės tampa vis originalesnės.

„Nesuklysiu pasakydama, kad šventės laukia ne tik vietiniai, bet ir bendruomenės kaimynai bei svečiai. Kai šventės dešimtmečio proga klausėme, ar tradiciją tęsti, visi dalyviai vienbalsiai pareiškė norą ją išlaikyti. Tai buvo stiprus įrodymas, kad šventė tapo gyva bendruomenės gyvenimo dalimi. Smagu matyti, kad prisijungia ir žmonės, kurie Aleksandravėlėje negyvena nuolat – atvyksta pavasaroti ar aplankyti artimųjų, bet noriai įsitraukia į veiklą. Vienas mokinukas iš Vilniaus sakė: „Aš savo klasėje pasakojau, kokia įdomi būna Liepos 6-osios šventė mano kaime, ir kaip įdomu iš ryto eiti į laukus, skinti gėles bei kurti kuo įdomesnę puokštę“. Tokie atsiliepimai rodo, kad tradicija gyva ir perduodama jaunajai kartai“, – sakė viena iš šventės organizatorių Vita Jonėnienė.

Pasak Aleksandravėlės bendruomenės nario, istoriko Mariaus Tavoro, bendros šventės nepaprastai suartina, suteikia naują prasmę, o aktyviai įsitraukusi jaunoji karta dar kartą įrodo, kad bendrystei amžius neturi reikšmės.

„Jaunimo noras dalyvauti, mokytis ir prisidėti prie bendruomenės veiklos suteikia vilties, kad tradicijos išliks ir gyvuos toliau. Gyvename ir veikiame kaip viena šeima, siekianti bendro tikslo: išsaugoti ir puoselėti Aleksandravėlės krašto tradicijas bei stiprinti bendruomeniškumą“, – sakė M. Tavoras.

Savanorių atsiliepimai

Smiltė Dainytė: „Esu aštuoniolikmetė gimnazistė, gyvenanti Rokiškyje. Gyvenimas miesto šurmulyje man svetimas, nes nykių pastatų apsuptyje, nuolatiniame skubėjime tolstu nuo savo prigimties. Mano siela yra paprasta ir trokšta mėgautis žemiškomis dovanomis – paukščių čiulbėjimu, margaspalvėmis pievomis ir lietuvybės tradicijomis. Liepos pradžioje tokiems apmąstymams vietą suradau nusprendusi vykti į Aleksandravėlės kaime organizuojamą Valstybės ir Tautiškos giesmės dienos paminėjimą. Šventėje man labiausiai įsiminė Aleksandravėlės kaimo bendrystė: lietuviškos dainos ir šokiai, puokščių kūrimas, nesuvaidintas ir tyras bendravimas. Pastebėjau, jog tik susibūrę drauge, mes esame galingi – juk vienybė yra ugnis, kurios liepsnos įkvepia kitus sekti kilniu pavyzdžiu. Ši ugnis dega kiekvieno bendruomenės nario širdyje. Man teko garbė tapti lietuviškos šventės dalimi, tai mano širdyje uždegė patriotiškumo ugnį. Po šios šventės ir toliau su džiaugsmu prisidedu prie kitų Aleksandravėlės kaimo bendruomenės organizuojamų veiklų.“

Marius Veleckas: „Šiuo metu esu gana užimtas savo tiesioginiame darbe. Tačiau radęs laiko, visada noriu prisidėti. Jau nemažai metų dirbu kariuomenėje, į kurią atėjau neragintas ir neverčiamas – vadinasi, savanoriškai. Pats žodis ir reiškia, kad žmogus renkasi pats, kas jam patinka. Jeigu veikla, kurią žmogus vykdo, atneša kažkokią apčiuopiamą ar nebūtinai apčiuopiamą naudą ir aplinkiniams – tai gera padėka, geras jausmas, gera savijauta. Padėti galima įvairiais būdais – kartais žodžiais, kartais veiksmais, ypač bendruomenei, kuri yra tavo nuo mažų dienų iki paskutinių. Savanorystė yra tada, kai dėl savo bendruomenės gali padaryti bet ką, kas privers kažką pasijusti laimingiau, geriau, saugiau. Ir nebūtinai tai turi būti atliekama garsiai ar matomai. Savanoriavimas man reiškia pagalbą reikiamu metu – pagalbą organizuojant renginį, suburiant jaunimą, ugdant jų įgūdžius, supažindinant su kariškių gyvenimu. Tai tarsi mažas skolos grąžinimas mano bendruomenei.“

Simona Igaunienė: „Prisijungiau prie savanorių, nes matau, kiek daug galima nuveikti savo jėgomis. Kiekviena talkos diena ar renginys primena, kad viskas priklauso nuo mūsų pačių. Kartu su kitais savanoriais organizuojame renginius, tvarkome aplinką, ir smagiausia matyti, kai žmonės susirenka, bendrauja, džiaugiasi rezultatais. Savanorystė man – tai ne darbas, o bendrystė. Tai būdas prisidėti prie bendro gėrio ir parodyti, kad visi kartu galime daug.“

Marius Tavoras: „2020 m. pradėjęs rekonstruoti senelių namus, nusprendžiau sukurti „Facebook“ grupę, kurioje parapijiečiai ar iš čia kilę žmonės galėtų pasidalinti savo istorijomis, nuotraukomis ir panašiai. Taip gimė Aleksandravėlės parapijos e. muziejus (www.aleksandravelesmuziejus.lt), vienijantis apie 1300 kraštiečių. Ilgainiui prisijungiau ir prie bendruomenės veiklos. Savanoriškais pagrindais ne tik administruoju muziejaus veiklą, bet ir rašau bei vykdau jaunimui skirtus projektus, kurie skatina jaunimo įsitraukimą į bendruomenės veiklas, ugdo pilietiškumą. Gera savo žiniomis ir patirtimi dalytis su jaunimu, matyti, kad juos tai domina.“

Iniciatyva „Aleksandravėlės kaimo bendruomenė“ dalyvauja „Lietuvos galios“ projekto „Stiprios Lietuvos“ kategorijoje.