„Lietuvos galios“ tinklalaidė: „Ukraina: realybės akimirka“

Transkribuota serija:
Šiandien kalbiname Tomą Jenkelevičių, vieną iš iniciatyvos „Ukraina: realybės akimirka“ autorių. Iniciatyva siekiama didinti Lietuvos ir tarptautinės bendruomenės informuotumą apie karą Ukrainoje, prisidėti teikiant humanitarinę pagalbą, o dokumentikos ir fotografijos parodose leisti pasauliui išvysti tikrąją karo kasdienybę.
Sveiki, Tomai, labai malonu Jus matyti. Prašau papasakoti apie savo iniciatyvą, nuo ko viskas prasidėjo?
Mūsų iniciatyva vadinasi „Ukraina: realybės akimirka“. Mes su kolegomis trise keliaujame į Ukrainą, vežame paramą. Ir ne tik vežame, bet visą tą procesą dokumentuojame per objektyvą – darome nuotraukas ir filmuojame. Po to iš tos medžiagos rengiame tiek parodas, tiek tokius trumpus dokumentinius filmus, kuriuos pristatome Lietuvoje ir užsienyje, vedame pilietiškumo paskaitas jaunimui. Ypač fokusuojamės į jaunimą, norime jiems paaiškinti savanorystės svarbą, pilietiškumą ir būtent tą visą sukurtą turinį naudojame jau grįžę į Lietuvą.
Aš asmeniškai nuo 2013 metų domiuosi situacija Ukrainoje. Tuo laiku, kai Ukrainoje vyko revoliucija, turėjau pasirinkti bakalaurinio darbo temą, tai pasirinkau aprašyti, kas tuo metu vyko Ukrainoje. Ir 2014 metais, kai vyko Euromaidanas, aš rašiau savo bakalaurinį darbą. Būtent jau dešimt metų aktyviai seku tai, kas vyksta Ukrainoje. Po bakalauro aš toliau stebėjau. Labai įdomu buvo stebėti Prezidento V. Zelenskio rinkimų kampaniją, buvo labai inovatyvi tuo laiku.
Kai parašiau bakalaurinį darbą, kai viskas vyko, buvo Krymo aneksija, visas tas karas Rytų Ukrainoje. Aš rašiau apie tas vietas, kurios tuo metu buvo okupuotos. Turėjau tokį planą, kad norėčiau tas vietas aplankyti, ir tai truko apie ketverius metus. Po ketverių metų, jau 2018 metais, man pavyko pirmą kartą nuvažiuoti į tas vietas, apie kurias rašiau bakalauriniame darbe, tos vietos jau buvo deokupuotos. Per Europos Sąjungos „Erasmus Plus“ programą pavyko parašyti mažą tarptautinį projektą ir su tarptautine grupe nuvažiuoti į tas vietas, aplankyti, pamatyti žmones.
Labiausiai įsimintinas tos kelionės momentas buvo vizitas į tuometę fronto liniją – Avdijivkos miestą. Buvo deokupuotas, šiuo metu vėl yra okupuotas. Ir nuo to viskas prasidėjo. Ir dabar nuo 2022 metų, kai prasidėjo antroji karo banga, mes su kolegomis susitikome, pabendravome, kad norime ką nors dar padaryti. Ir viskas prasidėjo nuo humanitarinės pagalbos. Be to, tiek aš, tiek mano kolegos turime papildomų įgūdžių, kuriuos tiesiog norime išnaudoti ir tai parodyti kitiems žmonėms. Tai, ką matome mes, paprasti žmonės, nes tiek aš, tiek mano kolegos, mes nesame nei žurnalistai, nei kokie nors dokumentikos kūrėjai. Kiekvienas iš mūsų užsiima savo veikla, turime savo darbus ir tai, ką darome, darome savo noru, savarankiškai, savanoriškai.
Tai tokia trumpa įžanga apie tai, kaip tai prasidėjo kelionė į Ukrainą ir pagalba Ukrainai.
Ir dabar įvairių veiklų jau atvežėte į Lietuvą? Rengėte ir parodas, gal galite apie jas plačiau papasakoti?
Tas nuotraukas, kurias darome per keliones, po to atspausdiname ir turime tokią trumpą programą. Turime 20 spausdintinių nuotraukų, kurias vežiojame po Lietuvą. Kartu su nuotraukomis pristatome savo filmukus. Mūsų filmukai jau išleisti du: vienas 7 minučių, kitas 22 minučių. Tokie labai trumpi, bet tai sukuria vieną bendrą programą. Tai yra filmas, yra nuotraukos, kurias po to paliekame vietoje, kad žmonės galėtų ateiti ir pamatyti. Ir dar vedame tokius užsėmimus apie pilietiškumą, savanorystę.
Žinoma, pabendraujame su svečiais, pasidalijame savo patirtim – ką matėme, ką išgyvenome Ukrainoje. Tad tokia mūsų programa. Šiuo metu turime tų parodų, renginių susiplanavę iki gegužės mėnesio galo po visą Lietuvą. Ir labai džiaugiamės, kad, kur parašome, dažniausiai visi mus priima, visi maloniai laukia. Ir tai mums iš tiesų labai padeda ir motyvuoja, nes nenorime tiesiog turėti tas nuotraukas, tą vaizdo turinį pas save. Mes norime rodyti tai, ką darome, kitiems ir esame labai dėkingi, kad visi mus priima.
Kur jau esate turėję parodų, kuriose vietose?
Pradėjome nuo savivaldybių: turėjome Vilniaus rajono savivaldybėje parodą, turėjome Trakų rajono savivaldybėje, tada turėjome kultūros centruose, kaip antai Lentvario kultūros centre, Seime. Esame suplanavę parodas Mažvydo bibliotekoje ir Kauno devintajame forte. Tų vietų yra labai daug. Žinoma, dėl finansinių sunkumų mes ieškome vietų, kurios būtų apie šimto kilometrų spinduliu nuo Vilniaus, nes nugabenimas, nuvykimas kainuoja. Tokiu šimto kilometrų spinduliu tuos renginius ir organizuojame. Žinoma, esame pakviesti į tolimesnius miestus, jeigu yra galimybių, kad kas nors mums padeda ir finansuoja keliones, nuvažiuojame ir į tuos miestus.
Taip pat turėjome tokią mūsų antro filmo premjerą, kuria labai džiaugiamės, nes darėme MO muziejuje. Ten gavome salę, kurioje buvo apie 140 sėdimų vietų, bet taip jau atsitiko, kad susirinko 200 žmonių. Ir turėjo žmonės sėdėti, kur tik rado vietos, ar net stovėti. Tai labai džiaugiamės, kad tokia antro filmo premjera sklandžiai įvyko, kad buvo tiek daug žmonių, nors mes tikrai daug nereklamavome ir patys nesame labai žinomi veikėjai. Žmonių susirinko tikrai labai daug ir tai mus labai nudžiugino bei davė įkvėpimo toliau veikti ir daryti tai, ką darome.
Matyti, kad yra bendruomenė, kuriai rūpi, kuri nori daugiau sužinoti, palaikyti Jus ir Jūsų šaunias veiklas. Gal galite šiek tiek plačiau papasakoti apie tuos dokumentinius filmus, kas įkvėpė juos ir kaip atrodo jų pristatymas?
Tuose filmuose iš tiesų yra viskas, ką mes sutikome pakeliu ir tuose miestuose. Esame buvę nuo Vakarų Ukrainos iki beveik fronto. Esam arčiausiai fronto buvę apie 35 km nuo fronto linijos.
Buvome Charkive, Odesoje, Mykolajive, Kyjive, žinoma, aplinkiniai miesteliai, Borodianka, Buča, Lvivas. Daug tų vietų jau esame aplankę, žinoma, kitais metais planuojam dar, bet ta dokumentika yra būtent apie žmones, paprastus žmones, nes, kai važiuojame į Ukrainą, mes iš tiesų neturime kokio nors plano, ką norime filmuoti, su kuo kalbėtis. Mes turime pažįstamų draugų ukrainiečių, kurie mums jau atvykus šiek tiek padeda, suveda su vietiniais ir mes tiesiog išsitraukiame kameras ir bendraujame.
Kas mus domina asmeniškai, tą ir filmuojam, tokius klausimus ir užduodam. Tokios istorijos yra paprastų žmonių, ką jie išgyvena. Ir pastebėjome, kad visi labai maloniai nori su mumis pasidalyti tuo, ką išgyveno.
Pavyzdžiui, buvo šeima, devynis mėnesius Mykolajive praleidusi okupacijoje. Šeima gyveno Mykolajivo mieste. Kai prasidėjo karas, jie manė, kad galės pasislėpti, ir išvažiavo į sodybą, kuri yra šalia miesto. Bet taip atsitiko, kad ta sodyba tapo fronto linija, ir jie praleido ten devynis mėnesius okupacijoje. Tai būtent jie pasakojo savo istorijas. Arba kita šeima iš Mariupolio pasakojo, kaip bėgo, dabar jie gyvena Odesoje.
Tai yra istorijos žmonių, tokių kaip mes, kuriuos sutinkame gatvėje. Turėjome ir muzikantų. Odesoje tiesiog ėjom gatve, matom – groja vaikinas, truputį pafilmavom. Po to, kai jis baigė, paklausėme, ar galima užduoti porą klausimų, jis mums išsipasakojo. Ir tikrai paprastos istorijos, nes iš tiesų mūsų vienas iš tikslų yra parodyti istorijas. Mes tiek Lietuvoje, tiek kaimyninėse šalyse aplink Ukrainą turime labai daug naujienų kasdien. Dažniausiai tai tiesiog skaičiai: kiek žuvo, kiek buvo antskrydžių, kiek raketų paleista ir panašiai, bet tai yra tik skaičiai. Mes per tuos beveik trejus metus jau esame pavargę nuo to, todėl fokusuojamės į žmones ir žmonių istorijas, norime tai parodyti, nes tikrai yra tokios nelabai linksmos, kai kurie prarado ir namus, ir šeimas. Būtent tai norime parodyti ne tik mūsų žmonėms, bet ir užsieniečiams.
Tai tikrai stiprūs žmonių išgyvenimai ir, manau, dėl to ir susirenka žmonės į Jūsų parodas – pamatyti, pajausti, išbūti su tuo, nes tai iš tikrųjų sukasi aplink mus kasdien. Norint Jus pasikviesti, tiesiog reikėtų Jums parašyti ar yra koks nors procesas, kaip Jus pasikviesti?
Taip, tai paprastai galima parašyti arba per socialines medijas arba paštu ir mes galime susiderinti. Tikrai, jeigu mūsų pardos būtų užimtos, nes mes jas dažniausiai paliekame maždaug 3–4 savaitėms, galime tiesiog atvykti su filmu arba pristatyti savo dirbtuves apie pilietiškumą.
Kokie Jūsų ateities planai? Planuojate daugiau parodų, dokumentinių filmų?
Turime planą kitais metais, be abejo, nuvykti į Ukrainą. Esam kalbėję su Vilniaus rajono meru, kad jie turi nenaudojamą gaisrinę mašiną. Meras sakė, kad galbūt gali ją padovanoti Ukrainai. Tai norėtume įgyvendinti tokį projektėlį – nuvežti tą gaisrinę į Ukrainą ir visą procesą, be abejo, filmuoti. Kaip atrodys viena iš idėjų, dar nesame iki galo susitarę, bet tikimės, kad pavyks tokią sukurti. Vienas iš tikslų yra mūsų darbą parodyti ne tik lietuviams, nes mes daug žinome apie tą karą, bet norime važiuoti ir į Vakarų Europą ir ten rodyti, nes ten žiniasklaida gerokai mažiau apie tai rašo, mažiau kalba. Tai ne jų regionas, gal ne tokios didelės problemos jiems atrodo, kaip mums. Mūsų tikslas – važiuoti ten, dalyvauti tarptautinėse konferencijose, kokiuose nors vaizdo konkursuose.
Toks ir planas. Be abejo, ir toliau kurti filmus, nes norime aplankyti kuo daugiau miestų. Kiek tik galime išnaudoti savo laisvadienius, norime nuvažiuoti į Ukrainą, nuvežti ką nors, pabūti su žmonėmis. Galiu pasakyti, kad tie vietiniai žmonės, kurie nepabėgo į užsienį, jie gyvena, jie susiduria su tomis pačiomis problemomis. Daug kas iš jų nukentėjo, jie tarpusavyje gal nelabai ir šnekasi, o kai atvažiuoja užsieniečiai, kai mus pamato, mes jiems esame kaip kokie psichoterapeutai. Jie išsipasakoja, mato, kad mes klausom, kad mums įdomu, kad užjaučiame. Mes jiems padedame išsipasakoti ir jie jaučiasi laimingesni. Tada jau kviečia į namus, sako, einam barščių, einam dar kažko ten pavalgysim. Tai labai malonu, toks labai jaukus momentas. Nors mes realiai su žmonėm bendraujame pusvalandį arba valandą, bet tas ryšys tampa labai glaudus.
Turėjome MO muziejuje filmo premjerą, mums pavyko keturias mūsų filmo herojes atvežti į Lietuvą, į tą premjerą. Jos visos pirmą kartą buvo užsienyje. 77 metų močiutė pirmą kartą buvo užsienyje. Dėl mūsų pasidarė pasą, kad galėtų atvažiuoti, jos 20 metų anūkė irgi niekada nebuvo užsienyje. Taip pat pasidarė pasą ir atvažiavo. Su tomis moterimis mes praleidom realiai po valandą, bet ryšys juk liko, jos pasitikėjo mumis antrą kartą ir atvažiavo į Lietuvą. Mums pavyko suderinti, kad bent jau tris naktis jos čia pabūtų, pamatytų normalų gyvenimą be visų tų sirenų, visų tų problemų.
Jos labai dėkojo mums už tai, ką pavyko čia pamatyti, ir sakė, kad kai tik karas baigsis, jos norės grįžti. Ta moteris su dukra iš Mykolajivo, po deokupacijos jos vyrą paėmė į kariuomenę, ji sakė, kad, kai baigsis karas ir vyras sugrįš, norės atvežti vyrą į Vilnių, nes labai jai patiko. Jos čia buvo nustebusios, kiek daug Ukrainos vėliavų pas mus kaba visur. Ir tai mus iš tiesų labiausiai motyvuoja – būtent tokie žmonių komentarai ir padėkos.
Tikrai jaučiama bendrystė, stiprus ryšys, kaip sakote, su žmonėmis. Nors, atrodo, praleidžiate nedaug laiko, bet tai yra labai stipru, nes ir tos patirtys yra labai gilios. Kadangi esate „Lietuvos galios“ bendruomenės nariai, neseniai prisijungėte prie mūsų projekto, norėjau paklausti, ar jau spėjote įsitraukti į veiklas, kaip jaučiatės šioje bendruomenėje?
Jaučiamės puikiai, buvome kelete renginių, labai šaunu, kad yra tokia iniciatyva, kad gali žmonės susitikti – tie, kurie ką nors daro, nebūtinai dėl Ukrainos, bet bendrai palaiko Lietuvą ir daro iniciatyvas, kurios gerina gyvenimą Lietuvoje. Ateityje tikimės, kad pavyks daugiau sudalyvauti ir gauti daugiau kontaktų, kur galėtume nuvažiuoti. Šiuo metu mes daugiausia patys save reklamuojame ir bandome parodyti savo darbą, bet ateityje norėtume, kad žmonės kreiptųsi į mus, organizacijos ar savivaldybės, muziejai, kad mūsų darbas būtų sklandesnis, dirbtume ties pagalba ir turinio kūrimu, o kai reikėtų daryti sklaidą, jau kiti į mus kreiptųsi ir tiesiog mums padėtų, kad mums nereikėtų tam skirti tiek daug laiko.
O kur Jus rasti, kaip į Jus kreiptis šiuo metu?
Tai asmeniškai į mane ir į mano kolegas, nes mes neturime nei organizacijos, nei kokios įmonės. Mes realiai esame trys žmonės, kurie daro šią visą iniciatyvą, ir kol kas neturime nei finansavimo, nei jokios paramos.
Pabaigai gal tartumėte keletą žodžių norintiems kaip ir Jūs savanoriauti, bet nedrįstantiems pradėti, gal su jais pasidalytumėte mintimis?
Taip, tokia būtų mūsų grupės žinutė: jeigu ką nors domina ar kas nors norėtų padėti, nebūtinai Ukrainai, tiesiog mūsų idėja ir vienas iš tikslų yra savo pavyzdžiu parodyti, kad nėra vienintelis būdas pinigais remti kokią nors iniciatyvą. Jau nekalbant tik apie Ukrainą, kitos probleminės temos yra socialinės temos, jeigu domina, galima prisidėti skirtingais būdais. Mes savo pavyzdžiu rodome, kad, jeigu turite laiko, galite važiuoti, jeigu turite kiek nors santaupų, galite teikti paramą, turite kokių nors kitų įgūdžių – fotografavimo, filmavimo ar kitų, tai galite juos panaudoti. Mes savo pavyzdžiu norime tiesiog parodyti, kad jeigu jus domina, nežinau, aplinkosauga ar moterų teisės, ar dar kas nors, tai nebūtinai pinigai viską lemia. Tiesiog savo pavyzdžiu norime parodyti, kad galima padaryti daug, tiesiog tam skiriant savo asmeninio laiko ir panaudojant savo geriausias savybes.
Nebijoti veikti ir mažais žingsneliais, nes iš to atsiranda kas nors didelio. Mes irgi, kai pradėjome, manėme, tiesiog važiuosim, filmuosim. Kai grįžome, pamatėme, kiek daug turime medžiagos ir kad su ja reikia ką nors daryti. Nuo to viskas pasidėjo ir dabar yra ganėtinai daug pasiekimų. Esame laimėję nedidelį „Delfi“ konkursą. Mano kolega, pavyzdžiui, būtent šiuo filmu laimėjo jaunojo kūrėjo apdovanojimus. Aš irgi laimėjau tokį savanorystės lyderių apdovanojimą. Tai nuo to viskas prasidėjo ir mes judame į priekį. Ir tai vienas iš pavyzdžių, nes daug kas daro įvairių dalykų, bet mažai kas apie tai žino. Mes irgi norime parodyti, kad viskas įmanoma, jeigu tik yra noro ką nors daryti.
Tai puiku. Svarbiausia – pradėti ir daryti.
Kai pradedi, viskas išsirutulioja ir kas nors gero tikrai pavyks. Jau geriau bandyti, nei tiesiog nieko nedaryti. Bandai, vadinasi, ko nors išmoksi. Nebūtinai pasiseka, galbūt ir nepasiseks, bet tai yra mokamasis procesas. Kiekvienam žmogui svarbu mokytis ir tobulėti, stiprinti savo savybes.
Puiku. Labai ačiū, Tomai, už darbus, kad plačiau pasidalijote ir dalijatės su Lietuva. Didžiausios sėkmės plėtojant šį projektą.
Ačiū.