„Lietuvos galios“ tinklalaidė: „VšĮ Nelik vienas ir Degaičių bendruomenės atiduotuvė“

Transkribuota serija:

Šiandien kalbamės su Egle Meižiene, organizacijos „Nelik vienas“ vadove. VšĮ „Nelik vienas“ kartu su Degaičių bendruomene Telšių rajone įkūrė atiduotuvę, kurioje galima įsigyti žmonių paaukotų drabužių ar daiktų, taip juos prikeliant antram gyvenimui.

 

Laba diena, Egle. Kartu su Degaičių bendruomene įkūrėte atiduotuvę. Visų pirma, gal galite papasakoti, kas apskritai yra atiduotuvė?

 

Degaičių atiduotuvė, dar kitaip mes vadinam daiktų namais, vieta, kurioje apsigyvena visi nereikalingi rūbai, daiktai, avalynė, ir žmonės, atvykę į vietą pas mus, gali juos įsigyti už simbolinį mokestį.

 

Kaip kilo mintis tokią iniciatyvą pradėti? Nuo ko viskas prasidėjo?

 

Gal šita idėja nėra nauja, niekur nematyta, negirdėta. Man šiek tiek teko panašioje įstaigoje savanoriauti ir aš savo kolegėms, Degaičių bendruomenės narėms, mes buvom keturios, kažkaip pasiūliau tą idėją, kad būtų smagu įdarbinti ir kaimo bendruomenės narius. Mes tiesiog vieną dieną ėmėm ir padarėm.

 

Ir kaip sekėsi, kaip atrodė tos pirmos dienos?

 

Visų pirma, reikėtų padėkoti moterims iš Mažeikių, kurios mums tikrai labai daug padėjo, jos mums daiktų davė, rūbelių, kad mes nepradėtumėm labai tuščiose patalpose. Pusę metų mes rinkom rūbus, sandėliuodavom, ir taip gimė mūsų atiduotuvė Degaičiuose.

 

Atiduotuvę įkūrėte buvusioje mokykloje. Išlaikėte ir mokyklai būdingus elementus, kabinetus klasėmis vadinate, kiek prisimenu po apsilankymo?

 

Taip, pas mus yra moterų klasė, vaikų klasė, vyrų klasė, batų klasė, patalynių klasė, striukių klasė, mes visas senas spintas panaudojom, ir ten puikiausiai apsigyveno mūsų batukai, lentynose knygos gyvena. Tada mes neturėjom nei pakabų, nei kabyklų, iš viršaus nusikėlėm senus rašomuosius stalus, išsiplovėm, išsivalėm ir taip suguldėm tuos rūbelius.

 

Kaip dabar viskas atrodo, jau turite nemažai ir daiktų pririnkę, ir drabužių, ir ne drabužių, ar ne?

 

Pradėkime nuo to, kad mes pradėjom dirbti keturios, o dabar mūsų kolektyve jau virš dešimt savanorių. Labai daug iš tikrųjų mūsų kaimo bendruomenės moteryčių ateina mums padėti.

Dabar mes esam labai išsiplėtę ir turime savo darbo metodiką, įvairiausių daiktų, indų, kabinam švarius rūbus, kartais išskalbiam, bet ne visada, pas mus jau patenka peržiūrėti, nebesuplyšę, tinkami naudoti kitam žmogui.

 

Gal galite truputį plačiau papasakoti, kaip ta darbų seka atrodo, nes turbūt nuo to, kai kažką atneša, iki pateikiant žmonėms pasiimti ilgas kelias praeina, daug veiksmų?

 

Pradėkime nuo to, kad mes Degaičiuose ir Telšių mieste turime tekstilės konteinerius. Pristatyti savo daiktus ir rūbus galima mums į vietą arba į tuos 3 tekstilės konteinerius.

 

Mes su mergaitėm nuvažiuojam, susirenkam rūbelius iš tų konteinerių, parvažiuojam ir viską nešam į antrą aukštą, tai tikrai būna didelis fizinis krūvis, nes tie maišai būna kiti nelengvi. Daiktai būna kruopščiai peržiūrimi, išverčiami į kitą pusę, sakykime, megztukai, pasižiūrėti, ar nėra suplyšę, ar neturi kažkokių stipresnių defektų.

Tada per kelias rankas rūbelis perėjęs, jeigu tai moteriškas rūbas, tada atsigula moterų klasėje, jeigu vyriškas – vyrų klasėj, o jeigu vaikiškas –vaikų klasėj.

 

Minėjote, kad išsiplėtė komanda iki dešimt žmonių. Gal žinote, kas paskatina savanorius prisijungti prie jūsų veiklos?

 

Greičiausiai tai, kad esame labai pačios pozityvios, veiklios, organizuotos mergaitės, ir automatiškai turbūt prie mūsų ir jungiasi tokios pat mergaitės, kurios nori išsaugoti tvarumą, siekia atliekų mažinimo kultūrą skatinti. Taip automatiškai turbūt ir plečiasi ratas savanorių, kurie irgi linkę taupyti, mažinti, skatinti tvarumą, manau, dėl to žmonės ir jungiasi prie mūsų.

 

Galbūt turite kokių nors atsiliepimų, istorijų savanorių, kurie yra pasidalinę, ką jiems reiškia būti šios organizacijos dalimi?

 

Organizacija nėra labai sena, ji yra įsikūrusi prieš tris metus. Kuo noriu pasidžiaugti, kad savanoriai, kurie atėjo nuo pirmos dienos, su mumis tebėra kartu, tai turbūt ir įrodo, kad organizacijai yra svarbus lojalumas, kad mes kartu kuriam kažkokią pridėtinę vertę dėl pasaulio, dėl tvarumo, tai visos savanorės labai džiaugiasi, nes tuo pačiu sutaupo pinigėlį, jeigu reikėtų aprengti ar dar kažką, visada gali pasiimti tiek, kiek reikia tų daiktelių.

 

Tai jeigu tikrai išliko nuo pat pradžių savanoriai, tai tikriausiai gera atmosfera, taip pat visi jaučiasi gerai?

 

Mes esam visada linksmos, juokiamės, mes ir kavos pertraukėlę pasidarom, turim Laimutę, kuri mums iškepa kokį pyragaitį, dažnai darbo metu atsineša. Tai kažkaip labai vienos kitas palaikom.

 

Palaikom mes keturios viena kitą, nes tikrai ir pavargstam ir pabosta šita veikla, iš tikrųjų reikalauja labai daug laiko iš šeimos, kadangi vien konteinerį nuvažiavęs susirinkti ir jį išsikrauti ištrunki dvi valandas. Dėl to ačiū mūsų šeimoms ir vyrams, kurie mus labai palaiko. Mes labai viena kitą suprantam ir tiesiog leidžiam paatostogauti ir atsijungti, kaip aš sakau, nuo atiduotuvės reikalų.

Taip, labai svarbu pailsėti ir susigrąžinti jėgas ir vėl tada būti įsikvėpus ir dirbti. O kaip atrodo apsilankymas pas jus? Kokiomis valandomis dirbate? Nes tikriausiai ne kiekvieną dieną ir ne visom valandom?

 

Taip, dar labai svarbu paminėti, kad mes esame atsidarę daiktų namus ir Telšiuose. Mes jau išsiplėtėm, ne tik Degaičiuose turime filialą, bet dabar ir Telšių mieste. Telšiuose mes dirbam nuo pirmadienio iki ketvirtadienio nuo dešimtos iki pirmos valandos, Degaičiuose dirbame penktadienį ir sekmadienį nuo antros iki ketvirtos valandos.

 

Aha, mano kitas klausimas ir buvo, ar daugiausia iš Telšių atvyksta. Tai dabar tikriausia jau pasiskirstymas yra?

 

Na, matot, Degaičiuose mes turim labai dideles patalpas, tai automatiškai pasirinkimas yra ženkliai platesnis, įvairesnis, Telšiuose mes turim mažytes patalpėles. Bet džiugina, kad sulaukiam svečių ne tik iš Telšių rajono, bet ir iš Klaipėdos, Šilalės, apie mus girdėjo ir atvyko pas mus į atiduotuvę.

 

 

Labai puiku tikrai, kad sklinda kalbos ir žmonės renkasi. O ką daugiausia atneša ar atiduoda žmonės, ar tai daugiausia yra drabužiai ar kokie kiti daiktai, gal kokių keistų esate daiktų sulaukę?

 

Taip, didžioji dalis pas mus yra rūbai. Didelė dalis yra vaikų rūbai, vaikų batai. Šiaip tikrai turim labai įvairaus spektro daiktų, indų, atributikos, dviratukų gaunam. O šiaip tokių kažkokių keistų daiktų nesam turbūt ir gavę, visi daiktai kasdienybei.

 

Kaip atrodo santykis, kiek paima, kiek atneša, ar maždaug tolygiai, ar į kurią nors pusę krypsta?

 

Kaip pasakyti, daugiau atneša, negu pasiima.

 

Tai tikrai galima drąsiai eiti, rinktis ir nejausti, kad per daug, ar ne? O kaip nuo veiklos pradžios pasikeitė jūsų požiūris į vartojimą, į daiktus? Ar jaučiate kokį pokytį savyje, savanoriai galbūt irgi yra išsakę?

 

Greičiausiai pokytis yra tas, kad visko šitiek ir nebereikia. Tu dirbi šitą darbą ir matai, surenki nereikalingų daiktų ir rūbų, tai automatiškai kažkaip turbūt nori ir pataupyti, ir paskatinti tvarumą. Seniau mums reikėjo daug, dešimties suknelių, kaip moteriai, dabar renkiesi tas, kurias nešioji, ir nenešiojamas drąsiai neši į atiduotuvę atgal.  Šiuo metu šitiek nereikia, tai automatiškai turbūt ir mes, kurios dirbam kiekvieną dieną ir renkam, tikrai jaučiu iš moterų, kad nebėra, kaip seniau būdavo, tokio nešimo. Bet daiktai išeina, kurie jau nereikalingi, visada sugrįžtų atgal.

 

Toks sąmoningumas iš tikrųjų atsirado.

 

Mes skatinam tą sąmoningumą tiek savo šeimoje, tiek aplinkoje. Turime savo vaikų, jie mums padeda nešti daiktus,  kuriuos susirenkam iš tekstilės konteinerių. Kažkaip skatinam juos lygiai taip pat augti.

 

Puiku, mato pavyzdį ir iš jo mokosi jaunoji karta. Noriu paklausti, kadangi esate „Lietuvos galios“ bendruomenės dalis, kokią naudą ar vertę teikia jums buvimas šioje bendruomenėje?

 

Visų pirma, reikėtų paminėti tai, kad čia yra didžiulis įvertinimas sunkaus mūsų darbo. Įvertinimas ir garbė būti šitos visuomenės dalimi, mūsų neatlygintinas ir ilgas vakarinis darbas yra pripažintas. Tai reiškia, kad mes dirbame ne šiaip sau, bet dirbame visuomenės labui, tvarumo skatinimui. Tai, manyčiau, šito ir pridėjo mums laimėjimas.

 

Labai smagu girdėti, kad toks palaikymas ir skatinimas jaučiasi ir jums. Kur daugiau būtų galima informacijos surasti apie atiduotuvę tiek Telšių, tiek Degaičių?

 

Turime „Facebook“ puslapį VšĮ „Nelik vienas“, ten keliam ir savo turimus daiktus ir visą svarbią informaciją, tai visada prašom mus „pa‘follow‘inti“, „pa‘like‘inti“, kartu su mumis augti, didėti, skatinti atliekų mažinimą.

 

Ačiū labai, Egle, už pokalbį ir laiką. Linkiu energijos vystyti toliau savo iniciatyvą kartu su bendruomene ir savanoriais bei didžiausios sėkmės.

 

Labai jums ačiū, sėkmės ir jums.