Po grūdelį į Lietuvos istorijos aruodą

1791 metais Aleksandravėlės bažnyčios fundatorius Ignacijus Morikonis savo įpėdiniams paliko pareigą šventovę prižiūrėti ir išsaugoti. Dvaro seniai nebėra, tačiau rūpestis bažnyčia liko. Per 230 metų ją saugojo skirtingos kartos. Šiandien savo darbo dalį atliekame mes – čia gyvenantys žmonės ir gimtinės nepamirštantys kraštiečiai.
Renkame ir užrašome Aleksandravėlės istoriją, kad ji neiškeliautų kartu su žmonėmis, kurie ją prisimena. Jau išleidome kelias knygas apie mūsų kraštą, bažnyčią, tremtinių likimus, parapijos žmones ir bendruomenės dvidešimties metų kelią. Atliktas dvaro istorinis tyrimas. Skaitydami bažnyčios dokumentus nuo 1796 metų, verčiame tekstus iš lenkų, lotynų ir rusų kalbų. Tai, ką šiandien tenka po kruopelę rinkti iš senųjų šaltinių, norime palikti ateities kartoms lietuviškai parašytose knygose.
Dokumentai atveria netikėtą bažnyčios vaizdą. Kadaise ant jos fasado buvo nutapyti keturi evangelistai ir šv. Pranciškus, o dalis langų bei durų tebuvo tapybos sukurta iliuzija. Nutapytas ant mūro buvo ir pirmasis didysis altorius. Šiandien tokie atradimai padeda mums naujomis akimis pažvelgti į 1796 metais iškilusią šventovę.
2026 metų Dailės metų šventėje „Laiko laiptais“ šį pasakojimą susiejome su sakraline daile, tautodaile, profesionalių menininkų kūryba, parodomis ir edukacijomis. Bažnyčios 230 metų sukaktis tapo proga susitikti dabartiniams gyventojams ir išvykusiems kraštiečiams. Prie šventės ir kitų bendrų darbų jungiasi ne vien bendruomenės organizacijos nariai: prisideda parapija, biblioteka, kultūros padalinys, jaunimas, kūrėjai, savanoriai ir rėmėjai.
Mūsų rūpestis nesibaigia švente ar knyga. Dabar vėl telkiamės dėl bažnyčios išsaugojimo: tiriama jos būklė, ieškoma būdų spręsti drėgmės problemas, prie būtinų darbų savo žiniomis, darbu ir aukomis prisideda daugybė žmonių. Taip tęsiame tai, ką darė ankstesnės kartos.
Vieno kaimo dokumentuose atsispindi ir daugeliui Lietuvos vietovių pažįstami laikotarpiai: dvarų ir parapijų gyvenimas, tremtys, žmonių pastangos išsaugoti savo namus bei paveldą. Todėl kiekviena užrašyta istorija, išverstas dokumentas ir išleista knyga yra mažas grūdelis, papildantis bendrą Lietuvos istorijos aruodą.