Pojūčių turizmas kviečia pažinti turinčiųjų regėjimo negalią gyvenimą

Idėja kurti pojūčių turizmo projektą ,,NeRegĖjimo galia“ Jolantai Kručkauskaitei kilo, kai prieš kelerius metus su žmonėmis, turinčiais regėjimą negalią, ėmė leistis į žygius „Camino Lituano“ keliu. Neeilinė patirtis su jais leido suprasti, koks tai įdomus ir nepažintas pasaulis.

Pasak idėjos autorės J. Kručkauskaitės, žygiuose ji suprato: matantieji geba tiesiog matyti, tačiau neregiai ir silpnaregiai patiria daug daugiau įspūdžių girdėdami, liesdami, uosdami ar skanaudami. Taip ir gimė universali idėja organizuoti „Pojūčio turizmo“ ekskursijas, kurios, viena vertus, padeda atkreipti dėmesį į regėjimo negalią turinčių asmenų problemas, o, kita vertus, leidžia matantiesiems geriau pažinti pasaulį.

„Pats pirmasis susitikimas su aklina tamsa buvo netikėtas, norėjosi neprarasti situacijos kontrolės, bandyti suprasti, kur esu, fiziškai plėsti akis tikintis ką nors pamatyti. Pirmieji žingsniai tikrai buvo nedrąsūs, bet pasitikėjimas mane vedusiu gidu Povilu greitai visą nerimą ir baimę išsklaidė“, – įspūdžiais dalijosi idėjos autorė.

Šiame neeiliniame projekte išmaniai pasirinktas ir būdas organizuoti ekskursijas – jų dalyviai eina užsidėję specialiai tam pritaikytus simuliacinius akinius.

Būdas atrasti ryšį

„Veiklose, kurias kartu su neregiais ir matančiaisiais atradome per bendrus pomėgius, pastebėjome, kad žmonės nori pažinti vieni kitus: matantieji domisi turinčiųjų regėjimo negalią pasauliu: nori atvirai bendrauti, nuoširdžiai priimti ir draugauti“, – sakė J. Kručkauskaitė.

Idėjos autorės teigimu, daugelis nežino, kaip atrasti ryšį su turinčiaisiais negalią: savęs klausia – padėti ar gailėti, kaip bendrauti, kad neįžeistų, jaučia nepatogumą užkalbinti neregį.

„Tai suprantama, kadangi matantiems žmonėms nėra sudarytų galimybių pažinti neregio pasaulio praktiškai, sužinoti aktualios informacijos iš jų pačių. Prisiminus šias emocijas ir kilo mintis mums, matantiesiems, užsidėti simuliacinius akinius, leidžiančius keliauti visiškoje tamsoje ir išeiti pasivaikščioti su neregiais“, – pasakojo J. Kručkauskaitė.

Jai pačiai buvo svarbu pažinti ne tiek savo neatrastus pojūčius ar pajausti aplinką kitaip, kiek įžengti į nematančio žmogaus pasaulį.

„Viena vertus, pajaučiau, koks svarbus yra regėjimas, kokia esu laiminga, kad tai turiu. Taip pat supratau, kiek daug kitų pojūčių užslopina mano regėjimas. Juk eidama ir žiūrėdama į kelią dažnai negirdžiu paukščių balsų įvairovės, netgi medžių ošimas kitoks, kvapai taip pat daug sodresni, o pokalbis su šalia einančiu žmogumi tampa daug kokybiškesnis, – teigė moteris.

Pasak J. Kručkauskaitės, įsijautimas į kito žmogaus pasaulį labai svarbus ir įprastame gyvenime – apsiavę kito batais galime tapti empatiškesni ir supratingesni vienas kitam.

Projektui įkvėpė pati bendruomenė

Anot pašnekovės, viena vyraujančių problemų neįgaliųjų atžvilgiu yra tai, kad į integracines veiklas nėra įtraukiama plačioji visuomenė. Tai kliudo geriau suprasti bendruomenės sunkumus.

„Prieš porą metų pradėjusi dirbti neregių ir silpnaregių bendruomenėje supratau, kad dauguma integracinių veiklų skirta tik regos negalią turintiems žmonėms. Jos nesuteikia galimybės matantiesiems padėti suprasti neregius įdomia ir įtraukiančia forma. Gauti praktinių žinių iš neregių apie juos, jeigu neturi artimo bičiulio neregio, galimybės taip pat nėra“, – sakė pašnekovė.

J. Kručkauskaitės teigimu, yra tekę iš bendruomenės išgirsti nemažai skaudžių istorijų, kai neregiai nebuvo aptarnauti bibliotekoje ar kitoje įstaigoje, jų tiesiog paprašoma kartu atsivesti matantį žmogų. O buvę atvejų, kad neregių nekviečia ir į darbo pokalbius, mat vyrauja įsitikinimas, kad neregiai nemoka naudotis informacinėmis technologijomis, o darbuotojai negebės bendrauti su nauju kolega neregiu.

„Supratau, kad matantieji tai daro ne specialiai, o todėl, kad neturėjo progos artimai pažinti neregio. Visa tai ir paskatino sudaryti galimybę ne tik pačiai pažinti neregio pasaulį, bet ir suteikti ją visai matančiajai visuomenei“, – pasakojo projekto iniciatorė.

Vienija socialinė misija

Projekto kūrėjus, tiek matančiuosius, tiek neregius ir silpnaregius, vienija bendras tikslas – padėti užtikrinti žmonių, turinčių regos negalią, natūralią įtrauktį į visuomenę. Projekto iniciatorė su bendrakūrėjais tiki – ši pojūčių turizmo veikla prisideda kuriant empatišką, tvarią ir vieningą visuomenę.

Projekto kūrėjai tiki, kad, artimiau pažįstant neregių poreikius ir gebėjimus, visuomenei taps svarbu pasirūpinti neregiams pritaikyta infrastruktūra, deramu aptarnavimu viešajame sektoriuje, kultūros ir informacijos prieinamumo gerinimu.

„Ši veikla padėjo užsimegzti gražioms bendrystėms, turime konkrečių neregiui draugiškos aplinkos pritaikymo pavyzdžių. Jau 200 žmonių, išbandžiusių „Pojūčių turizmą“, patvirtino, kad pasikeitė požiūris į neregius“, – teigė J. Kručkauskaitė.

Ir patys neregiai į šį projektą įtraukiami kaip visaverčiai jo kūrėjai: teikia siūlymus dėl tobulinimo, veda ekskursijas, dalyvauja projekto pristatymuose įvairiuose renginiuose, administruoja veiklas ir jas viešina.

„Visiems neregiams ar silpnaregiams, kurie nori prisidėti prie šio projekto, surandamas vaidmuo pagal jų gebėjimus ir norus. Nors visuomenė į neeilines ekskursijas jungiasi dar nedrąsiai, iniciatyva sklinda iš lūpų į lūpas. Dar nebuvo nei vieno nusivylusio ar nepatenkinto, o po pasivaikščiojimo patirtį rekomenduoja išbandyti ir savo artimiesiems“, – sakė pašnekovė.

Šiuo metu projekte dalyvauja 4 neregiai gidai, kurie veda ekskursijas Kaune. Taip pat didelis būrys neregių ir silpnaregių prisideda įgyvendinant pavienes projekto užduotis.

Maršrute – kiekvienam savi iššūkiai ir patirtys

Pasak projekto atstovų, šiuo metu ekskursijoms pasirinktas 5 km maršrutas Kaune, vedantis nuo Ąžuolyno parko, Parodos kalnu link Laisvės alėjos.

„Girdime gamtos garsus, lyginame, kuo skiriasi gyvas ir negyvas ąžuolas, prie gyvo ąžuolo norintys gali priglusti pasisemti stiprybės. Tada laukia didysis iššūkis leidžiantis Parodos kalnu link Laisvės alėjos – šis etapas visiems įsimenamas automobilių gausa, kurie nematant atrodo esantys visai šalia. Laisvės alėja pasitinka savo kvapais, skubančiais žmonėmis, jų kalbomis ir šurmuliu, vasarą pajaučiame ir fontano gaivumą, be to, Laisvės alėjos grindinyje su baltąja lazdele ieškome ,,staigmenų“, – įspūdžiais dalijosi projekto organizatorė.

Jos teigimu, trasos keliamus iššūkius kiekvienas patiria savaip, priklausomai nuo ėjimo tempo ir pasitikėjimo ekskursijos vedliu. Dabartinis trasos rekordas – valanda, tiesa, kai kurie užtrunka ir dvi. „O skubėti nereikia, svarbu įsijausti ir pajausti“, – sakė J. Kručkauskaitė.

Jos teigimu, žygiuodami su simuliaciniais akiniais, žmonės pasisemia pačių įvairiausių patirčių: vieniems atrodo, kad jie tampa didesni, kitiems – priešingai. Ekskursijoje net ragaujama kava nematant tampa kitokio skonio.

„Vieni labai smalsūs – nori viską liesti, ieškoti su lazdele, klausinėja, o kiti – susikaupę, tyliai tyrinėja aplinką. Emocinės patirtys daug stipresnės nei fizinės, po ekskursijos visi tai patvirtina“, – pasakojo J. Kručkauskaitė.

Ekskursijose matančiuosius neregiai ne tik palydi į savo magišką pasaulį, bet ir spėja užkrėsti aktyviu gyvenimo būdu: sportuoti, siekti sporto aukštumų, mokytis kalbų ir nuolat tobulėti.

Ateityje projektą ketinama plėsti, maršrutams pasirenkant ir kitus šalies miestus ar vietoves gamtos apsuptyje.